„Verkti negražu!”

Trejų metukų mergytė pavirtusi užsigavo ir pravirko. Šalia stovėjusi tetulė ją sugėdijo: „Neverk… negražu…” Didelei tetulės nuostabai, mažoji mandagiai paaiškino: „Reikia verkti, kai skauda…”

Ji buvo šimtą kartų teisi…

Ar jūs dar mokate verkti, kai skauda? Sakote, didelio čia daikto – verkti?.. Neskubėkite: ne visi suaugusieji tą sugeba.

O ašaros nuplauna širdį. Paverki – ir lengviau. Jūs neverkiate? Tikriausiai manote, jog apsižliumbia tik silpnavaliai. Jums taip sakė vaikystėje. Sugėdijo ir atgrasė nuo tokio „blogo” įpročio.

Gerai, jeigu radote geresnį būdą nuplauti širdgėlą, o jei ne? Tuomet neišverktos godos tvenkiasi ir… neduok dieve, bet kartais susitvenkia „piktybiniai dariniai”.

„Kaip tau ne gėda?”

Kartą vaikų ligoninėje, koridoriuje, išgirdau garsiai verkiant vaiką. Sriūbavo kokių ketverių metukų mergaitė, įsikibusi močiutei į sijoną. Susigėdusi dėl keliamo triukšmo, moteris tylėdama skubėjo anūkėlę aprengti ir sprukti nuo akylų žvilgsnių. Pro šalį ėjo jauna inteligentiška moteris, ji stabtelėjo ir pamokomai, iš aukšto prabilo: „Ir ko čia dabar taip verki? Ajajai, kaip negražu, tokia didelė mergaitė! Negalima šitaip triukšmauti!..”

Nedrąsu ir nemalonu kištis į kitų žmonių reikalus, bet tąkart surizikavau. Priėjau prie mergaitės, atsitūpiau, paglosčiau rankytę ir paklausiau, kas atsitiko. Jos močiutė maloniai paaiškino, kad mergytės mamą su mažąja sesute paguldė į ligoninę. „Labai sunku būti be mamos, – pasakiau mergaitei. – Ir sesutės gaila, kad susirgo… Tau labai skauda širdelę.” Mergytė įsmeigė į mane dideles akis, sukluso. „Kai aš buvau maža, mano mamą irgi paguldė į ligoninę, tai labai labai verkiau. Bet mamai nieko neatsitiko, ji pasveiko ir sugrįžo. Tik reikėjo truputį palaukti…” – pridūriau.

Mergytė su močiute apsirengė ir nuėjo durų link. Prieš išeidama mažoji dar atsisuko į nepatikliai pasižiūrėjo į mane, tokią keistą tetą, pritarusią jos ašaroms.

Tikriausiai ir jūs, gatvėje matydami verkiantį vaiką, pajuntate spontanišką norą prieiti ir pasakyti jam ką nors švelnaus, kad nusiramintų. Bet nedrįstate. Bijote, kad susinervinusi mama ištars: „Ne jūsų reikalas, nesikiškite”. Tad nesąmoningą, natūralią, iš vaikystės gelmių iškilusią savo atjautą užgniaužiate racionalia suaugusio žmogaus mintimi „Tai išties ne mano reikalas”.

Koks apmaudus paradoksas: juk tas, kurį erzina vaiko verkimas, būtinai stabtels, kad pasmerktų ir sugėdytų. Jis nepristigs drąsos.

„Neturėtum taip jaustis”

Kodėl kai kuriuos suaugusius žmones taip erzina vaiko verksmas? Nes suaugusiųjų pasaulyje nepridera rodyti jausmus. Bet mes pamirštame, jog vaikai nedėvi kaukių.

Kadais juk ir mes buvome be kaukių. Verkdavome, kai skaudėdavo. Ir sulaukdavome atsako: „Ko žliumbi?”, „Čia visai nėra ko verkti”. Ir pamažėle įsisąmoninome, kad jausmus pridera slopinti.

Kad nelietų ašarų, savo vaikams mes draudžiame sielotis ir pykti. Įrodinėdami ir nurodinėdami, visiškai nusiplūkiame, o rezultato – jokio.

Yra daug paprastesnis būdas sustabdyti ašarų srautą. Paprasčiausiai pripažinkite vaiko jausmus. Pasakykite jam: „Tau labai skauda” arba „Tau labai pikta”, arba „Tau labai sunku būti be mamos”, – ir jam nebeliks ko verkti. Pajutęs, kad jį supranta, vaikas nusiramins.

Juk ir mes, suaugę žmonės, savo ašaromis sakome: „Man skaudu, suprask tai”. Tik tiek, nieko daugiau.

Suprasti – tai ne patarinėti, ką, tavo manymu, šioje situacijoje derėtų jausti ir kokie jausmai nereikalingi. Suprasti – tai viso labo pripažinti: „Tau išties skaudu”.

„Pyksta tik blogi”

Kodėl iš pažiūros tylus ramus žmogelis staiga ima ir pasielgia žiauriai? Visą laiką šypsodavosi, žavėjo geležine savitvarda, o vieną dieną taip smogė žmonai, kad ši atsibudo ligoninėje…

Kaimynų berniukas – kas galėjo pagalvoti! – kieme varnai išbadė akis, prikūlė kiemo draugą. O atrodė toks drovus ir mandagus… Tėvai – šoko būsenos: „Mes jo šito nemokėme…” Mokėme. Netiesiogiai, žinoma.

Mes mokome vaikus slopinti savo pyktį, nes nuolat kartojame, jog pykti yra blogai. Pyksti – esi kaltas ir vertas bausmės. Kad nebūtų baudžiamas, vaikas mokosi paslėpti, užgniaužti šią savo „ydą”.

Tai tas pats, kas bandyti užpūsti ugnį. Kuo ilgiau slopini savo nepasitenkinimą, tuo daugiau jo susikaupia, ir tuo didesnė gali būti sprogimo banga.

Kaip jūs jaučiatės, kai staiga neišlaikote ir išliejate pyktį? Spėju iš patirties: siaubingai. Jums gėda, kamuoja kaltė. Jaučiatės esą verti bausmės. Ir jei nenubaudžia kiti, baudžiate save patys: graužia sąžinė. „Koks aš blogas, kad supykau.” Vaikystės pamokos.

Pyktis yra natūralus jausmas. Jis egzistuoja nepriklausomai nuo to, ar kam nors atrodo gražus, ar negražus. Todėl leiskime vaikui pykti. Tik pasakykime, ką daryti, kai pyktis užgriūva. Dar geriau – parodykime pavyzdį.

Žmogus nėra tobulas. Nei mama, nei tėtis neištvers nesusipykę. Ir dėl to jie nėra blogi. Pykti – ne yda. Yda yra nepripažinti, kad pyksti. Yda yra neatsiprašyti, kai iš pykčio lepteli ne tai, ką iš tiesų galvoji.

Nekalkime vaikams į galvas: būk tobulas! Nemokykime jų nejausti „negražių” jausmų. Verčiau išmokykime juos atpažinti ir juos pavadinti: „skauda”, „pikta”, „liūdna”. Tegu jie žino, jog tai natūralu. Tegu jie leidžia sau jausti, kad išmoktų atjausti – kad leistų jausti kitiems. Svarbiausia – kad mokėtų atleisti, pirmiausia – sau. Tuomet galės atleisti ir kitiems.

Andromeda Milinienė

„Vakarų ekspresas”

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Vaikai su žyma , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.