Sunkiaatletis R.Vyšniauskas stengiasi pakeisti savo įvaizdį – nevaržomo būdo vyras pamažu tampa solidžiu sportininku
Garsiausias visų laikų Lietuvos sunkiaatletis Ramūnas Vyšniauskas pagaliau suprato, kad galima gyventi be kraštutinumų – su saiku linksmintis ir profesionaliai treniruotis.
Atletas ilgai garsėjo „vakarėlių liūto” reputacija, tačiau įkopus į ketvirtą dešimtį, jo požiūris į viską ėmė keistis. Šiandien R.Vyšniausko gyvenime išaušęs naujas rytas.
Pokyčius atskleidė neseniai pasibaigęs Europos sunkiosios atletikos čempionatas, kuriame jis pasiekė geriausius savo karjeros rezultatus.
Prabilo vidinis balsas
„Seniai siekiau rasti raktą, kuriuo tarsi galėčiau užsirakinti nuo savęs, tačiau niekaip nesisekdavo, – atvirą pokalbį pradėjo į ketvirtąsias olimpines žaidynes vyksiantis R.Vyšniauskas, Lietuvoje dažniau vadinamas Vyšniuku. – Visai neseniai, kai iki Europos čempionato buvo likę visai nedaug laiko, viename gimtadienyje prabilo vidinis balsas.”
Vidinio balso paveiktas R.Vyšniauskas vakarėlyje nelaukė, kaip būdavo įpratęs, paties finišo. „Pabuvau šiek tiek ir išvažiavau namo. Ryte atsikėliau – viskas gerai. Treniruotėje savijauta – kuo puikiausia. Ir maloniai praleidau laiką, ir darbingumas nenukentėjo”, – apie naujus potyrius pasakojo klaipėdietis.
Netrukus vykusiame kitame gimtadienyje daugkartinis Lietuvos rekordininkas pasielgė taip pat ir vėl kitą dieną juto išskirtinį darbingumą.
„Kad reikia keisti gyvenimo būdą suvokiau prieš ketverius metus, – sakė 31 metų sportininkas. –Bet suvokti yra viena, pakeisti – kas kita. Reikėjo rasti tą raktą.”
R.Vyšniauskas neslėpė, kad jam kai kurie žmonės patarinėjo nepamiršti – nepaisant to, kad jis yra sportininkas, turi gyventi normalų gyvenimą.
Šiandien vienos TV laidos vedėjas džiaugiasi į jo gyvenimą grįžusia ramybe. „Pietaudamas užsinoriu alaus bokalo – išgeriu, kokį vakarą užsimanau vyno – paragauju. Tačiau saikingai”, – šypsojosi R.Vyšniauskas, tikindamas, kad tikrai surimtėjo.
Ilgai nebešėlsta
R.Vyšniauskas prieš aštuonerius metus buvo susivokęs, kad jo gyvenimas eina ne taip, kaip galėtų. „Po Sidnėjaus olimpiados pasinėriau į malonumų pasaulį, – neslėpė R.Vyšniauskas. – 2000-aisiais nuo penktadienio iki sekmadienio Vilniuje mano gyvenimą užpildydavo vieni „tūsai”. Nemokėjau gyventi kaip žmogus. Neįsivaizdavau, kad gali būti toks malonus gyvenimas ir be viso to. Nuo trečiadienio iki savaitgalio vykdavo įvairūs renginiai ir eidavau per visus. Nepaisant nieko, turiu pripažinti – tai buvo mano įdomiausias gyvenimas.”
Tuo metu plikagalvis Vyšniukas buvo neįsivaizduojamas be akinių nuo saulės. „Kai grįžau iš Sidnėjaus, man akinius padovanojo Marijonas Mikutavičius, – šypsosi sportininkas. – Mintis buvo tokia: dvejus metus gyvenęs sporto salėje, Vyšniukas išėjo į plačiuosius vandenis.”
Marijono akinius Ramūnas buvo pametęs, po to nusipirko kitus. Jie irgi kažkur dingo. „Dabar jei su akiniais ant plikės vaikščiočiau, atrodyčiau kaip kvailelis, – atviravo Vyšniukas. – Užtat tada gyvenimą mačiau per rožinius akinius.”
Buvo gilioje duobėje
Ramūnas prisipažino, kad po 2005-ųjų Europos čempionato buvo patekęs į gilią moralinę ir psichologinę duobę.
„Dvejus metus man buvo tokia depresija, kad net negaliu jos žodžiais išsakyti. Negana to, kad man pačiam buvo blogai, dar kiti ėdė, – neslėpė stipruolis. – Ką dariau, viskas buvo blogai. Pradedant meile, baigiant sportu. Nuėjęs prie jūros verkdavau. Nežinojau, ką daryti. Pasaulio čempionate Dominikos Respublikoje apsinuodijau, viduriavau. Sulaukiau pašaipų, atseit – iš baimės. Nieko aš nebijau, tiesiog taip išėjo. Po to patyriau traumą. Buvo labai sunku, o viską apsunkino tai, kad neturėjau į ką atsiremti.”
Atsitiesti R.Vyšniauskui padėjo religija ir domėjimasis filosofija. Galiūnui tai suteikė jėgų, todėl sunkiomis dienomis jis nesiblaškė, o liejo prakaitą štangų salėje.
Šiandien sportininkas visai kitoks žmogus. „Gyvenimą matau spalvotą, – sakė R.Vyšniauskas, – o tais metais man viskas buvo tik juoda ir balta. Savo blogą nuotaiką užkraudavau ant kitų pečių. Man gaila tų žmonių, kurie tais metais buvo šalia ir kentėjo nuo manęs. Tik dabar susimąstau, kaip Eglė (buvusi jo gyvenimo draugė E.Jokužytė – red. past.), su kuria ir šiandien esame išlikę draugai, galėjo būti su manimi, jei pats su savimi nesusišnekėjau.” Gana seniai stipruolis buvo pradėjęs rašyti knygą, bet supratęs, kad dar per anksti, atidėjo.
Pajuto azartą treniruotis
Šiandien R.Vyšniausko gyvenime išaušęs naujas rytas. Anot paties atleto, po Europos čempionato, kuriame laimėjo tris medalius, plūstelėjo naujų jėgų banga, didžiulis azartas treniruotis, rengtis olimpiadai. „Jau kitą dieną po Europos čempionato treniravausi”, – savo ryžtą iliustravo R.Vyšniauskas.
Ramūnas džiaugiasi, kad atšilo santykiai su tėvu Bronislavu. „Šiandien mūsų santykiai – patys geriausi, – neveidmainiavo daugkartinis čempionas. – Padirbėjęs su garsiais pasaulio treneriais supratau, jog tėvas – geriausias specialistas. Iš pradžių to neįvertinau. Kad ir koks jis būtų, kad ir kaip kiti jį vertintų, bet mano tėvas savo darbą dirba labai gerai. Šiandien esame bendraminčiai dėl treniruočių plano ir tolesnio darbo.”
Ramūnas kaltina save, kad jį persekiojo traumos: „Treniruotėse tėvas liepdavo kelti lengvesnes štangas, o aš kaip ožys buvau užsispyręs – noriu sunkesnių. Po pratybų lėtai rengdavausi, laukdavau, kol tėvas išvažiuos. Kai jis išvažiuodavo, vėl grįždavau į salę ir šturmuodavau rekordinio svorio štangas.”
R.Vyšniauskas tikina, kad tik dabar suvokė, kad tėvas jam norėjo gero. „Kol buvau jaunas, nevertinau tėvo žodžių, – prisipažino karštakošis sūnus. – Galvodavau – ką jis ten žino. Bet jeigu jo būčiau klausęs, būčiau daugiau pasiekęs.”
Teko būti pionieriumi
R.Vyšniauskas įsitikinęs, kad dabar žino viską, kaip siekti pergalių: „Kaip treniruotis, maitintis – viską sudėliojau taip, kaip pas garsųjį disko metiką Virgilijų Alekną. Dabar jau nieko nekeisiu, net štangos kėlimo technikos.”
R.Vyšniausko nuomone, Lietuvos sunkioji atletika iki šiol buvo tarsi gūdus miškas: jokios medicininės laboratorijos, jokių mokslinių darbų, tarptautinių varžybų tradicijų. „Daug kur teko būti pionieriumi, bandytoju”, – atsiduso sunkiaatletis. Tik visai neseniai sportininkas suprato, ką reiškia turėti asmeninį masažuotoją, nuolat bendrauti su medicinos gydytoju.
Ramūnas džiaugiasi, kad pastaruoju metu susidėliojo naudingas kvadratas: jis pats, maisto papildų specialistas Laimonas Pivoras, masažuotojas Egidijus Tutkus ir tėvas-treneris.
R.Vyšniauskas svajoja apie olimpinio čempiono vardą: „Mano svajonė – būti geriausiam olimpiadoje. O jei tikrai norėsiu tai pasiekti – man pavyks.”
Sportininkas labai dažnai pagalvoja ir apie šeimą, atžalas: „Šeima ir vaikai – mano svajonė. Labai norėčiau šeimos židinio.” Gali būti, kad po olimpiados R.Vyšniauskas imsis ir šios užduoties.
Atėmė čempiono vardą
Gana dažnai sportininkas mintimis grįžta į šį mėnesį Italijoje vykusį Senojo žemyno čempionatą, kuriame jis galėjo tapti absoliučiu svorio iki 105 kg grupės čempionu. Rovimo veiksmu lietuvis iškovojo sidabro, stūmimo – aukso medalius. Už dvikovę klaipėdiečiui buvo įteiktas didysis sidabro apdovanojimas.
Stūmimo rungties metu R.Vyšniauskas iškėlė 220 kg štangą, tačiau niekas nesuprato, kodėl bandymas buvo neįskaitytas. „Visi trys teisėjai uždegė baltas šviesas. Iš kažkur atsirado kažkoks senukas, Teisėjų komisijos pirmininkas, ir anuliavo mano rezultatą, – negalėjo likti ramus Ramūnas. – Neva nepagarbiai elgiausi su štanga. Kažkada – prieš 50 metų buvo tokios taisyklės, kad iškėlus štangą, jos negali iš karto numesti, o turi sugrąžinti ant krūtinės, ir tik po to nuleisti ant žemės. Visi įvykiai vyko taip greitai, jog niekas per daug nekreipė dėmesio. Tik vėliau pastebėjo, kad išėjo kvaila klaida, dėl kurios nukentėjau. Matyt, Dievas nenorėjo, kad laimėčiau.”
Teisėjas iš Velso sulaukė B.Vyšniausko įsiūčio – per oficialią vakaronę jis stvėrė iš sūnaus Europos čempiono vardą atėmusį teisėją už atlapų. „Jeigu tėvas būtų apkūlęs teisėją, jį būtų išvežusi greitoji, o tėvą – deportavę su antrankiais”, – rado jėgų juokauti Ramūnas. Jis pabaigtuvėse nedalyvavo.
„Po to, kai dvejus metus buvau ujamas, mane dar varžė nervinė įtampa, – teigė čempionato laureatas. – Po varžybų dar nesuvokiau, kas įvyko. Pavalgiau, išgėriau alaus bokalą, atsiguliau viešbutyje, apžiūrinėjau medalius. Beveik visą naktį neužmigau – prisnūdau tik prieš rytą. Tik antrą dieną po varžybų, kai grįžau į treniruočių bazę Trakuose, nuėjau prie pamėgtos vietos – lieptelio į ežerą. Besėdint ant jo pagaliau užplūdo palaimos jausmas.”
Vėl keltų Prezidentą
„Jei Prezidentas Valdas Adamkus atvyks į Pekino olimpines žaidynes, būtinai pakelsiu jį”, – apie pomėgį kelti Lietuvos Prezidentą juokauja stipruolis.
Pirmą kartą R.Vyšniauskas Prezidentą stvėrė Sidnėjuje. „Kai stvėriau Prezidentą, apsaugininkams iš nuostabos ausinės kone iš ausų išlakstė, – juokėsi klaipėdietis. – Po to susidraugavau su V.Adamkumi. Teko pas jį šašlykus kepti. Tapau Prezidento patikėtiniu.
Dabar, jeigu sunkiaatlečio pobūvyje prašo ką nors pakelti, Ramūnas išsisuka sakydamas: „Aš tik prezidentus keliu.”
Sunkiosios atletikos žvaigždė negalėjo atsakyti, ar būtų daugiau pasiekęs sporte, jei audringo gyvenimo būtų buvę mažiau.
„Negaliu atsakyti, nes nežinau, – pečiais traukė Ramūnas. – Bet nesakau nei taip, nei anaip. Gal būčiau išprotėjęs nuo krūvių ir vaikščiočiau po miestą kartu su Volodia grodamas gitara: „Christos voskres, vot i ja (rus. Kristus prisikėlė, štai ir aš – red.past.).”