Įprotis praryti maistą beveik jo nekramčius – nutukimo priežastis. O ilgaamžiškumą, judrumą, išorinį ir vidinį jaunatviškumą dažnai lemia lėtas ir kruopštus maisto sukramtymas.
Beveik kiekvieną mūsų seneliai ar tėvai mokė, jog maistą reikia lėtai ir kruopščiai sukramtyti. Vaikystėje dar stengėmės tai daryti, bet negi ištversi, kai lauke draugai trypčioja laukdami, kol tu išeisi? Tad greitosiomis numarini alkį ir išleki. Ir taip visada – tai pamokos, tai dar kas nors. Štai nuo tų laikų įprotis valgyti paskubomis ir įsišaknijo sąmonėje.
Jei žmonės tinkamai kramtytų, sergančių tiek daug nebūtų. Maža to – sergančių būtų visai visai nedaug! Ne tik sergančiųjųjų virškinimo, bet ir širdies bei kraujagyslių, nervų sistemos ligomis. Žmonės gyventų daug ilgiau. Pavyzdžiu galėtų būti japonai. Juk ne vien jūros dovanos yra jų ilgaamžiškumo paslaptis, bet ir valgymo, tiksliau – maisto kramtymo kultūra.
Mokslininkams pavyko nustatyti, jog kramtant maistą vyksta neįtikimi dalykai:
– stiprėja dantenos;
– mobilizuojami, tonizuojami vidaus organai (dantų šaknys per nervus susijusios su vidaus organais), stipriai reflektoriškai paskatinama skrandžio, kasos ir kepenų veikla, kas padeda perdirbti pasisavinamą maistą;
– kramtant suspėja išsiskirti pakankamas kiekis seilių ir skrandžio sulčių – tai leidžia geriau perdirbti ir pasisavinti maistą;
– gerai sukramtytas maistas iškart yra veikiamas skrandžio sulčių, trumpiau užsibūna skrandyje;
– pakankamas kiekis seilių neutralizuoja rūgščių veikimą, tuo saugodamas dantis nuo ėduonies. Maža to – atkuriama normali rūščių ir šarmų pusiausvyra organizme;
– mažiau apkraunama širdis (stambiais kąsniais perpildytas skrandis spaudžia diafragmą).
Taigi jei neturite laiko pavalgyti neskubant, geriau išvis nevalgyti.
Taisyklingai kramtant pasisotinama bemaž perpus mažesniu maisto kiekiu. Kruopščiai susmulkintas maistas pripildo skrandį ir gleivinės nervų galūnėles veikia daug tolygiau.
Žinoma, jog kruopštus maisto sukramtymas šalina nervinę-emocinę įtampą, gerina dėmesingumą ir darbingumą. Tai jau buvo žinoma senovės Graikijos, Kinijos, Egipto gydytojams.
Įpratus kruopščiai sukramtyti maistą praeina įvairios ligos: gastritas, kolitas, viduriavimas, opaligė, nervų sistemos sutrikimai ir kitos. Rytų gydytojai įsitikinę, kad su liežuvio pagalba absorbuojama didžioji dalis maisto vidinės energijos: kuo ilgiau maistas lėtai kramtomas išliks burnoje, tuo daugiau maisto energijos perims organizmas.
Taigi valgį reikia kramtyti tol, kol jis taps skysta vienalyte košele.
Įdomu, jog net skystą maistą – sultis, pieną, grietinėlę – taip pat būtina kramtyti, kad susimaišytų su seilėmis, arba palaikyti kiek burnoje ir nuryti labai mažomis porcijomis. Skrandis bus mažiau apkrautas ir troškuliui numalšinti pakaks mažesnio kiekio skysčių.
Rytų išminčiai sakė: kramtai 50 kartų – niekuo nesergi, 100 kartų – gyveni labai ilgai, 150 kartų – tampi nemirtingas. Ir, pasirodo, buvo teisūs… Dietologai šį principą laiko svarbiausiu ir prieinamiausiu siekiantiems sveikai maitintis.