„Ko velnio čia spoksai? – šaukė Stoun jaunutei kostiumininkei. – Aš tris kartus tau sakiau, kad nesivilksiu šios baisios suknelės. Jei man keturiasdešimt ketveri, tai dar nereiškia, kad turiu rengtis kaip baidyklė!”
Filmo „Moteris – katė” techninis personalas einančią prie savo vagonėlio aktorę lydėjo nustebusiais žvilgsniais. „Pitofai, tikiuosi tau perdavė mano pageidavimą, – Šerona per petį pažvelgė į filmo režisierių, nuduodantį, kad ši scena jo neliečia. – Mano vagonėlyje baldai baisūs. Pakeiskite juos.”
„Tikra kalė”
„Tikra kalė”, – nusikeikė kažkas filmavimo aikštelėje. Po to paviljone stojo įtempta tyla. „Ir dar štai kas, – po akimirkos pasigirdo iš vagonėlio, ant kurio durų kabėjo lentelė „Sharon Stone”, – rytoj filmavimo nebus. Aš noriu pabūti su sūnumi ir truputį atsikvėpti.”
Jei Dorotei Stoun prieš keturiasdešimt metų būtų kas pasakęs, kad jos jauniausiosios dukters bijos pusė Holivudo, moteris būtų nusijuokusi į akis. Stounų šeimoje Šerona buvo pati ramiausia ir tyliausia. Grįžusi iš mokyklos mergaitė padėdavo motinai namuose, o po to eidavo į savo kambarį ir pasirodydavo tik per vakarienę.
Ką mažoji Šerona darė ir apie ką galvojo už uždarų vaikų kambario durų, šeimai buvo mįslė. Jos šviesiose akyse, paslėptose už storų akinių lęšių, nebuvo galima pamatyti nieko, išskyrus nuolankumą ir liūdesį. Tuo metu, kai kiti Midvilio miesto (jo gyventojų skaičius nesiekė nė 20 tūkstančių) vaikai dykinėdavo ir linksmindavosi, Šerona sprendė chemijos užduotis ir be perstojo skaitė slapčia iš mamos nuvogtus romanus. Aplinkinį pasaulį ji stebėjo pro savo kambario langą.
Trylikos Šerona buvo ne pagal metus išprususi, apsiskaičiusi ir sumani mergaitė, tačiau nelabai graži. Nuo vaikystės ant kaklo turėjo bjaurų randą, primenantį nesėkmingą jodinėjimą ant arklio, o jaunatviniai spuogai ir nesumanus kosmetikos pritaikymas dar labiau blogino padėtį.
Penkiolikos metų eksternu baigusi mokyklą mergina aiškiai suprato, kad tikrai neseks motinos bibliotekininkės pėdomis arba nebandys daryti karjeros organinės chemijos srityje, nors tai atkakliai rekomendavo koledžo dėstytojai. Savo ateitį ji matė nelinksmą ir miglotą.
Apsispręsti jai padėjo nelaimė. Stoun, grįždama namo tėvo automobiliu, jo nesuvaldė ir rėžėsi į seną šalia kelio augusį ąžuolą. Žilas sanitaras, traukiantis sužalotą Šeronos kūną iš po krūvos sumaitoto metalo, tėviškai švelniai merginai šypsojosi ir kalbėjo: „Tu – laimingiausia iš visų mano sutiktų žmonių per pastaruosius penkiasdešimt metų. Patikėk manimi, virš tavo galvos šviečia labai ryški žvaigždė”.
Trys sekundės triumfo
Išėjusi iš ligoninės ir atšventusi savo antrąjį gimimą, Stoun nusprendė plaukus nusidažyti baltai, po to susirinko negausią savo mantą ir pareiškė, kad išvažiuoja į Los Andželą.
Užtrenkusi namų duris, Šerona sekundę susimąstė: ko mane ten reikia – tame Angelų mieste? Nežinomybė dirgino nervus, ranką tempė senutėlis lagaminas, priešakyje laukė ilga kelionė. Ta akimirką Šeronai pasirodė, kad ji pirmą kartą pasijuto laiminga.
Savo stulbinamą karjerą ji pradėjo restorane „Mc’Donalds”. Dieną būsimoji žvaigždė stovėjo prie kasos aparato, o vakarais sportavo ir eksperimentavo su savo išvaizda. Idealų – šaltos, šiek tiek įžūlios, ir tiesmukos personos – įvaizdį mergina apskaičiavo matematiškai tiksliai.
Jau netrukus ji puikavosi reklaminiuose firmos „Ford”, „Pepsi”, „Klerol”, „Revloni” plakatuose.
Kine Stoun debiutavo žymaus moteriškojo grožio vertintojo režisieriaus Vudžio Aleno dėka. Rinkdamas statistes savo naujam darbui „Prisiminimai apie žvaigždžių dulkes”, metras žurnale „Playboy” pastebėjo Šeronos fotografiją. „Ji turi kažką tokio…”, – apžiūrinėdamas platininę gražuolę, galvojo Alenas. Vos tik peržengusi jo biuro slenkstį, Stoun pareiškė: „Aš turiu viską, ko jums reikia”.
Stoun pasiekė, ko norėjo – Vudžio Aleno filme ji gavo trijų sekundžių vaidmenį: mergina akimirką švusteli traukinio, lekiančio pro pagrindinį herojų, lange.
Tai buvo Stoun triumfas, tačiau mergina suprato, kad Holivudo režisieriai per tris sekundes vargiai ją pastebės. Kad parodytų save, ji ėmė aktyviai lankytis aukštuomenės vakarėliuose ir kino bandymuose. Prodiuseriai ir režisieriai lepimo merginą ne vien geidulingais žvilgsniais, bet ir vaidmenimis. Nuo 1981 m. iki 1989 m. aktorė pasirodė keletame filmų ir daugelyje teleserialų.
Meilė ir doleriai
Su režisieriumi Polu Verchovenu Šerona susipažino dar vieno antrarūšio kovinio filmo premjeros vakarėlyje. Priėjęs prie Stoun vyras pagyrė jos suknelę, o po to svajingai pridūrė: „Jūsų suknelė išties nuostabi, tačiau man atrodo, kad be jos jūs atrodote efektyviau”. Nesumišusi Stoun atsakė: „Niekas man taip nekelia noro nusirengti, kaip filmavimo aikštelė”.
Kai praėjus kelioms savaitėms Stoun paskambino filmo „Prisiminti viską” režisieriaus padėjėjas, mergina nenustebo. Jos nenustebino ir Polo Verchoveno kvietimas po kino bandymų užeiti į jo kabinetą pabendrauti akis į akį.
Filmo „Prisiminti viską” herojaus (akt. Arnoldas Švercenegeris) klastingos žmonos vaidmuo Stoun tapo ilgai lauktu lūžiu. Filmas gavo „Oskarą”, o Stoun – pripažinimą ir solidžią banko sąskaitą.
Polas Verchovenas Stoun pažadėjo vaidmenį kitame savo projekte.
Po dvejų metų kino ekranuose pasirodė „Esminis instinktas”. Tai buvo jos 25-as vaidmuo. Jis davė Šeronai 750 tūkstančių dolerių ir ją, antraplanių vaidmenų aktorę, pavertė pirmo ryškumo žvaigžde. Dar jai prilipo pravardė – „moteris, kuri vaikšto be kelnaičių”.
1996 metais kino teatruose pasirodė filmas „Kazino”. Už vaidmenį jame Stoun buvo nominuota Oskarui ir gavo Auksinį gaublį.
Prodiuseris Maiklas Grinbergas, su kuriuo aktorė kartkartėmis susitikdavo aukštuomenės renginiuose, nutarė jai pasipiršti. „Tokiai puikiai moteriai reikalingas jos vertas palydovas, – rūkydamas cigarą pasakė Maiklas. – Jei tu tapsi mano žmona, gausi viską, ką turiu aš, plius geriausius vaidmenis kine. Gerai pagalvok – neprarasi nieko, o gausi daug.”
Tokio pasiūlymo buvo sunku atsisakyti. Šeronai imponavo Maiklo išskaičiavimas ir ji sutiko.
Stoun ir Grinbergo santuoka būtų galėjusi būti ideali, jei Maiklas nebūtų taip mėgęs meilužių. Šerona, aistringa ir ambicinga, skausmingai išgyveno faktą, kad yra ignoruojama kaip moteris.
Grinbergas nebuvo jai ištikimas nuo pat pirmųjų santuokos dienų. „Laisvų santykių” žaidimas baigėsi triukšmingomis skyrybomis.
Meilės maratonas
Išsiskyrusi su pirmuoju vyru, Stoun ėmė žvalgytis naujų gerbėjų. Šeronos meilės maratone dalyvavo prodiuseris Bobis Vagneris, Monako princas Albertas ir prancūzų milijonierius Mišelis Benaseras. Tačiau, be briliantų ir nusivylimų, moteris iš jų nesulaukė nieko vertinga. Kalbama, kad aktorė metgi kreipėsi į pažinčių agentūrą, naująjį vyrą įvertindama 100 000 dolerių…
Holivudo pleibojai nenustojo vilties užkariauti akmeninę aktorės širdį, o atstumti žurnalistams pasakojo apie nebūtus santykius. Anksčiau toks melas Šeroun tik linksmino, tačiau ilgainiui ėmė varginti. „Jeigu kiekvienas tipas, kuris giriasi miegojęs su manimi, mokėtų man nors po du dolerius, seniai būčiau milijonierė”, – piktinosi ji.
Kartą ji akis į akį susitiko vaikiną, kurio interviu skaitė bulvarinėje spaudoje (jaunuolis tvirtino, kad Šerona suviliojo jį restorano tualete). Aktorė jam pasakė: „Tikriausiai viskas buvo taip blogai, kad aš net neprisimenu, jog su tamsta mylėjausi”.
Artėjant 40-mečiui Šeroną prislėgė nevisavertiškumo jausmas – karjeroje ir asmeniniame gyvenime. Kartą ji vienam režisieriui pareiškė, kad neapsinuogins, o šis atrėžė: „Vaikeli, ką gi tu darysi kine, jei nenusirenginėsi?!”
Filmas „Sfera” būtų buvęs tik dar vienas nereikšmingas darbas, jei ne pažintis su Filu Bronšteinu, San Francisko laikraščio vyriausiuoju redaktoriumi. Šis 52 metų vyras atrodė efektingai, buvo sąmojingas ir visiškai nekreipė dėmesio į Šeroną.
Po neilgo pokalbio kvietimas pietums Šeronai nuskambėjo tarsi malonė. Įžeista moteris panaudojo visą „sunkiąją artileriją”, kad pasiektų savo. Mažiau nei po metų aistringo romano Bronšteinas pasipiršo.
Sutuoktuvėms buvo pasirinkta Šventojo Valentino diena. Į draugišką meilės vakarėlį Stoun pakvietė Melanę Grifit, Antonijų Banderą ir kitas įžymybes. Svečiai iš anksto buvo įspėti namuose palikti mobiliuosius telefonus ir fotoaparatus. Klasta išaiškėjo tik tada, kai susirinkusieji pamatė vestuvine suknele pasipuošusią Šeroną ir iš laimės švytintį Filą.
Romantiškai nusiteikusios nuotakos surežisuota šventė praėjo sklandžiai: ceremonijai vadovavo tėvas Sesilis Viljamsas, prie fortepijono sėdėjo Rėjus Čarlzas, o svečiai vaišinosi mėgstamiausiu nuotakos skanėstu – blynais su ikrais. Po mėnesio naujoji žmona atšventė savo 40-metį.
Motiniškas instinktas
Apsikeitę amžinosios meilės ir ištikimybės priesaikomis, sutuoktiniai apsikeitė vaidmenimis: Filas dievino savo žmoną ir buvo pasiruošęs padaryti bet ką vien dėl jos šypsenos, o Šerona vyrą laikė už trumpo pasaitėlio. Holivude juokavo, kad tai Stoun vedė Bronšteiną, o ne atvirkščiai. Aktorė buvo visiškai patenkinta savo vedybiniu gyvenimu ir Filui ruošėsi pagimdyti mažiausiai tris vaikus. Tačiau dėl pastarojo ketinimo iškilo problemų.
Trys Šeronos nėštumai baigėsi persileidimu. Filas savo žmonai surado geriausius gydytojus, tačiau su kiekvienu nepavykusiu bandymu gimdyti moteris vis labiau užsisklęsdavo savyje. Sunkiausia jai buvo suprasti, kad ji bejėgė prieš gamtą, apdovanojusią ją viskuo, tačiau nedavusia svarbiausio – galimybės tapti motina.
Matydamas, kaip liūdi mylimoji, Bronšteinas pasiūlė jai įsivaikinti kūdikį. 2000-aisiais jų šeimoje atsirado įsūnis Roanas Džozefas. Jį pagimdė ir sutuoktiniams atidavė nepilnametė mergina iš Teksaso.
Vos Šeroun į rankas paėmė melsvą ryšulėlį, pasaulis jos akyse pasikeitė. Aktorė darė viską, kad būtų gera motina. Ji atsisakė auklės, nes norėjo viską daryti pati. Valandomis čiūčiuodama Roaną, laiminga užmigdavo prie jo lovelės.
Bronšteinas neatpažino žmonos: įnoringa ir despotiška gražuolė virto pakvaišusia iš laimės motina. Ji visiškai atsidavė vaikui ir nutolo nuo vyro.
Palaidota gyva
Netikėtai vieną ankstų rytą, stovėdama virtuvėje ir ruošdama mišinuką Ronanui, Šerona neteko sąmonės. Atsipeikėjo ligoninėje. Prie lovos stovėjo Filas ir gydytojai. Jie kalbėjo apie kažkokią gyslelę, trūkusią jos galvoje.
Po vienuolikos dienų, praleistų ligoninėje, išaiškėjo, kad diagnozė klaidinga ir kad padėtis kur kas blogesnė.
Kai pavojus Šeronos gyvybei praėjo ir ji atmerkė akis, pirmieji ištarti žodžiai išbalusiam vyrui buvo šie: „Kur Roanas?”
Po trijų mėnesių aktorės būklė stabilizavosi, ją išleido iš ligoninės. Filas pareiškė apie skyrybas.
Vieną vakarą, paguldžiusi Roaną miegoti ir atėjusi į savo miegamąjį, Šerona staiga suprato, kad ji vėl viena. Tyla ją gąsdino. Ji niekaip negalėjo suprasti, kur dingo režisieriai, svajodavę, kad ji sutiktų imtis pagrindinio vaidmens…
„Kai man buvo 39-eri, aš vaidinau iškart keliuose filmuose, – sakė Šerona viename interviu, – na, o kai sąžiningai pasakiau, jog man sukako keturios dešimtys, Holivudo prodiuseriai greičiausiai neteisingai išgirdo ir nusprendė, kad prisipažinau serganti maru.”
Laikraštyje pasirodė straipsnis labai trumpu ir labai žiauriu pavadinimu – „Seksbomba mirė”. Šokas, kurį Šeronai Stoun sukėlė ši antraštė, buvo stipresnis nei padarytas klinikinės mirties.
Tačiau Šerona, jau atsisveikinusi su savo kino karjera, staiga sulaukė pasiūlymo nusifilmuoti filme „Moteris-Katė”. Nepaisant užsitęsusios depresijos, į režisieriaus biurą ji atėjo kaip visada pasitikinti savimi. Efektingai užmetusi koją ant kojos, ji atsisėdo į krėslą priešais Pitofą ir padiktavo savo sąlygas. Praradęs amą, režisierius žiūrėjo į įžūlią aktorę tarsi į vaiduoklį. Šerona Stoun nebuvo panaši į mirusią seksbombą.
Filmas „Moteris-Katė” nesulaukė teigiamų kritikų vertinimų ir nepatiko žiūrovams, tačiau pasaulis sužinojo, kad Šerona Stoun jaučiasi ir atrodo puikiai. „Mirtis ne kartą savo kaulėtu pirštu beldėsi į mano duris, bet aš jų neatidariau, – kalbėjo Šerona žurnalistams. – Tačiau ji išmokė mane gyventi kitaip. Šis beldimas mane pažadino.”
Kas nauja?
Aktorė įniko bylinėtis su filmo „Pagrindinis instinktas” prodiuseriais. Ji kaltino juos tuo, kad sąmoningai vilkina filmo antrosios dalies filmavimo pradžią, dėl to ji neva atsisakiusi daugybės naudingų pasiūlymų. 2004 m. bylos nagrinėjimas pasibaigė Stoun pergale – per artimiausius du mėnesius turėjo prasidėti filmo „Pagrindinis instinktas-2” darbai.
Trumpas romanas su kompanijos CNN vadovu Isonu Džoržanu jai grąžino pasitikėjimą savimi. 10 milijonų dolerių honoraras, asmeninis virėjas, asmens sargybinis, du asistentai, trys auklės Roanui plius trys su puse tūkstančio dolerių kas savaitę smulkioms išlaidoms – tokie buvo 48-erių metų aktorės reikalavimai.
„Maiklui Duglasui – šešiasdešimt! Reikia jaunesnio. Rytoj pateikite man tinkamas kandidatūras, – pareiškė Šerona filmo prodiuseriams. – Be to, aš pati atrinksiu dubleres meilės scenoms.” Kino bosai įsmeigė į Šeroną akis, bet aktorė juos atrėmė nusikvatodama: „Mano amžiuje apsinuoginti prieš kamerą pavojinga gyvybei”.
Pagal režisieriaus Maiklo Ketono-Džonso sumanymą „Pagrindinis instinktas-2” turėjo prasidėti nuo meilės scenos automobilyje. Šerona šios scenos partnerio vaidmeniui pasiūlė savo naują meilužį – buvusį „Liverpulio” futbolininką Steną Kolimorą. Žinoma, ir ši Stoun užgaida buvo patenkinta.
„Pagrindinio instinkto-2” premjera įvyko prabangiame Londono kino teatre, kuriame Šerona pasirodė lydima Kolimoro. Žurnalistai be perstojo fotografavo, o Stoun akinamai šypsojosi į objektyvą ir kažką švelniai kuždėjo į ausį savo palydovui. „Ko jūs laukiate iš gyvenimo?” – išrėkė korespondentas. „Aš ieškau to paties, kaip ir visi, – išsilaisvinusi iš kavalieriaus glėbio, atsakė aktorė, – žmogaus, kuriam būtų galima atiduoti savo meilę, bei žinojimo, kad jis ją priims su dėkingumu”.
Šių metų birželio 12 d. Šerona pranešė, kad įsivaikino dar vieną berniuką – Leidą Voną.
„Vakarų ekspresas”