Du žmonės vienas kitą myli taip stipriai, jog norėtų tapti viena asmenybe: turėti visiškai vienodus interesus, poreikius, vienodai suvokti aplinką, kuo daugiau laiko praleisti kartu, neturėti asmeninių paslapčių. Tačiau, pradėję gyventi kartu, jie suvokia, jog tokią būseną galima tik įsivaizduoti, o ne sukurti. „Kodėl? Ką mes darome ne taip?” – klausia jie savęs. Deja, dažniausiai ta mįslė jiems lieka neįspėjama. O atrodė – taip abu stengėsi!
Kario sindromas
Gana dažnai abu partneriai, nors ir be žodžių, stengiasi vienas kitam įrodyti, kuris jų yra stipresnis, svarbesnis, laisvesnis. Kiekvienas stengiasi pasiekti, kad kitas šoktų pagal jo dūdelę. Ir užtenka tik kitam pasipriešinti, kad atsirastų įtarimas, abejojimas jausmų tikrumu. Beje, tokios mintys apninka abu: ir reikalaujantį, ir nenusileidžiantį. Atrodo, kodėl čia negalima susitarti, suprasti?
Vidinė kova
Prieštaravimai tarp „aš” ir „mes” ne visuomet įgauna tokį atvirą charakterį. Jie dažnai bręsta viduje. Pradžioje įsimylėjėliai nenori jų pastebėti: juk jie įsivaizdavo esą pasižadėję gyventi lyg ir „vieną” gyvenimą. Tačiau netrukus įsitikina, jog daug jų pomėgių yra visai skirtingi: jis nori kepsnio, ji laikosi dietos; ji keliasi anksti, jis poilsio dieną miega iki pietų, todėl nieko negalima planuoti. Ji nori, kad jis būtų savarankiškas; jis prie to nepripratęs. Jo tėvų namuose lemiamas balsas buvo motinos.
O jei dėl savo nenuovokumo sutuoktiniai visa tai laikys meilės atšalimu?.. Galvos ir laikys visa tai savyje, bijodami vienas kitam ištarti tą pragaištingą žodį? Abu tylės ir slėps vienas kitam priekaištus širdyje, nes aiškiai jaus, jog žodžiais išsakyti jie ves tik į konfliktą.
Taigi šiandien ji vėl nusileido, kai iškilo nuomonių skirtumų apie filmo pasirinkimą: jis mėgsta kovinius, ji negali tokių pakęsti, bet nusileido. Nežinia jau kelintą kartą, tačiau jiems neateina nė į galvą, jog galėtų į kiną nueiti ir atskirai. „Kaip čia atrodys!”. Išoriškai vienybė išlaikyta, tačiau viduje bręsta konfliktas, apie kurį nė vienas nedrįsta prasitarti. Dėl to jie vis rečiau būna nuoširdūs, daro tai, kas malonu kuriam vienam. Tačiau kokie santūrūs jie bebūtų, iš jų santykių jaučiasi, kokie jie nuskriausti, nelaimingi, išvargę. Galimybė kuriam nors parodyti iniciatyvą, pajusti laisvę jiems yra neįgyvendinama svajonė.
Suvaidinta nepriklausomybė
Kai kurie partneriai, baimindamiesi prarasti laisvę, nusprendžia gyventi nesusituokę. Jie stengiasi per daug vienas prie kito neprisirišti, neįsipareigoti.
Tačiau žinojimas, kad partneris yra laisvas, jiems kelia baimę, jog gali jo netekti. Nors jie myli vienas kitą, širdyje – vien netikrumas ir įtarinėjimai. Šių žmonių bėda tai, kad jie nemoka arba nenori apriboti savo laisvę tiek, kad tai teiktų pasitenkinimą, laimę sugyventiniui, todėl toks gyvenimas nė vienam jų neteikia dvasinės ramybės, stabilumo.
Kur rasi žmogų, kuris netrokštų turėti artimą draugą? Bet jei jis pats savo neribotą laisvę vertina labiau nei draugiškumą, tai turi suvokti, kad tiek jis tegaus ir iš savo partnerio. Tarp jų distancija niekad neišnyks. Tokios poros paprastai nekuria jokių perspektyvinių planų, o skirdamiesi nekalba apie tai, kad kada nors vėl sueis: „Susiskambinsime”, – sako jie atsisveikindami. Jie mano, kad darbas ir socialinė sėkmė nulems jiems laimę, o ne žmogiškas prieraišumas ir meilė su įsipareigojimais.
Išganingoji pusiausvyra
Tačiau blogiausias atvejis, kai vienas partneris tik apsimetinėja, dėl savo naudos vaidindamas ieškantį draugiško gyvenimo. Pasitaiko, žinoma, kad ir tokios poros išgyvena ilgai. Tai dažniausiai nutinka, kai kitas partneris, ir suvokdamas esąs išnaudojamas, su tuo sutinka, nes kai kada tai jį irgi tenkina.
Atrodo, partneriams, sutuoktiniams laimę galėtų suteikti vien tie du protingai, sumaniai sprendžiami laisvės ir meilės poreikiai. Tačiau kaip „dozuoti” juos, kad nebūtų nei per daug, nei per mažai, kad susidarytų išganingoji pusiausvyra – nedažna pora supranta.
Vetusta Prišmantienė