Prieš varžybas tarpusavyje medalių jie nesidalijo – tada ne juokai buvo galvoje. O dabar jau galima ir pašmaikštauti. Taip vėlų antradienio vakarą sakė paskutinieji iš Pekino žaidynių grįžę mūsų medalininkai – sidabrinis Edvinas Krungolcas ir bronzinis Andrejus Zadneprovskis.
Pirmąkart olimpinių žaidynių istorijoje ant vienos rungties pakylos stovėjo net du mūsų šalies atstovai. Ir į viršų kilo dvi Lietuvos trispalvės.
35-erių E.Krungolcas iškovojo pirmąjį savo karjeroje olimpinį medalį – sidabro, o pusantrų metų jaunesnis A.Zadneprovskis Atėnų olimpiados sidabrą papildė Pekino bronza.
Per daug nesisielojo
„Bala nematė, krepšininkai taip pat žmonės”, – sidabro medalį iškovojęs E.Krungolcas per daug nesisielojo, kad iškilmingos olimpiečių pagerbtuvės įvyko iki jiems atvykstant.
„Ačiū ir už tokį sutikimą. Man daug nereikia. Važiuoti į aikštę… Nelabai aš tokius dalykus mėgstu. Viskas turi būti savo laiku”, – ramiu balsu kalbėjo prieš ketverius metus sidabrą, o dabar bronzą laimėjęs A.Zadneprovskis.
E.Krungolcas neslėpė, jog mielai namo būtų grįžęs iškart po varžybų.
„Dėl kelių dienų verstis per galvą neverta”, – reziumavo sidabro medalininkas.
Kukliai, bet nuoširdžiai
Penkiakovininkai buvo sutikti kukliai, tačiau nuoširdžiai. Ir tai nė iš tolo nepriminė prieš aštuonias valandas Europos aikštėje valandą trukusio oficialaus olimpiečių sutikimo, atsiėjusio net 220 tūkst. litų. Antradienio popietę Europos aikštėje koncertavo ŽAS, „Bavarija”, Marijonas Mikutavičius. O tos pačios dienos vėlų vakarą sostinės oro uosto atvykimo salėje šauniųjų penkiakovininkų laukė ąžuolų vainikai, artimųjų bučiniai ir gėlės, Vidaus reikalų ministerijos reprezentacinio pučiamųjų orkestro maršai. Sportininkų garbei buvo atliktas Lietuvos himnas.
Sportininkai, jų treneris Jurijus Moskvičiovas, Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijos prezidentas Viktoras Majauskas ir generalinis sekretorius Viačeslavas Kalininas stebėjo, kaip audringai nusiteikę ir balionais pasidabinę E.Krungolco draugai be perstojo skandavo „Ed-vi-nai”! O kad sidabro medalininkas, tik pravėręs oro uosto duris, pirmiausia išvystų savo sužadėtinę Vestą, vienas iš draugų būrio merginą iškėlė kuo aukščiau.
„Pirmą kartą man surengtos tokios sutiktuvės. Matyt anksčiau buvau nevertas”, – juokavo E.Krungolcas.
Galėjo daugiau padaryti
Gerai nusiteikęs Edvinas draugų šurmulyje kalbėjo, jog medalis nelabai sunkiai iškovotas. „Kodėl nesunkiai? Nes visada po varžybų atrodo, kad jėgų dar buvo likę ir galėjau ką nors daugiau padaryti. Aišku, per varžybas pavargau – ir raumenis traukė, ir nemiga kankino, bet taip būna visada”, – tikino sportininkas.
Edvinas teigė, kad į orus jis nekreipia dėmesio – atvažiuoja, atlieka darbą ir išvažiuoja. Tačiau pripažino, kad varžybų dieną Pekine lietuviams pasisekė, nes oras buvo lietuviškas – darganota, visą dieną lijo: „Lietus turėjo didelės įtakos jojimo rungčiai. Daug vyrų krito nelygioje kovoje su gamtos stichija.”
E.Krungolcas džiaugėsi Pekino olimpiniame kaimelyje pajutęs olimpinę dvasią: „Kaimelyje pamačiau daug įdomių veidų, olimpinių čempionų ir pasaulio rekordininkų. Tai ir yra olimpinė dvasia.”
Laukia kitas džiaugsmas
Olimpinis sidabras – svarbus įvykis E.Krungolco gyvenime. O nuo atsakymo, kas dar svarbaus šiemet nusimato jo gyvenime, išsisuko: „Kiekviena diena svarbi. Na, yra viena ypatinga diena gyvenime, bet nemanau, kad jums reikia apie tai žinoti. Ji bus šiais metais.”
Niekas neabejojo, kad olimpinis vicečempionas kalbėjo apie savo vestuves.
Humoro jausmo nestokojantis Edvinas tikino, jog iš oro uosto grįš namo, pasidės lagaminus ir eis sportuoti. O staiga surimtėjęs išpyškino: „Su draugais eisiu pasilinksminti.” Sulig šiais žodžiais jo bičiuliai darniai suklykė. Netrukus E.Krungolcas draugų išpuoštu atviru autobusu išskubėjo į naktinį Vilnių.
Pavijo ir pralenkė
Rugpjūčio 31 dieną 34-ąjį gimtadienį švęsiantis A.Zadneprovskis bandė palyginti du savo olimpinius medalius – Atėnų sidabrą ir Pekino bronzą: „Medaliai nesulyginami. Tačiau šis gal fiziškai sunkiau iškovotas. Reikėjo daug atsilošti.”
Sportininkas neslėpė, jog prieš paskutinę rungtį (bėgimą) vylėsi, kad pavyks iškovoti medalį, nors neabejojo, jog kinų penkiakovininkas savo žiūrovų akivaizdoje 37 sekundžių (tiek jis pirmavo prieš Andrejų), nepaleis.
„Bet pradėjau bėgti, o galiausiai pajutau, kad galiu ir pralenkti”, – kalbėjo sportininkas, kuriam besivaržant teko ir dar vienas išbandymas – antrojoje rungtyje patirta kojos trauma.
„Per fechtavimo rungtį emociškai nesusivaldžiau ir lenkdamasis pasitempiau kairės kojos raumenį. Ačiū gydytojams, kurie buvo šalia, o aš jau bėgau, kiek galėjau”, – dabar jau ramiai prisiminė bronzos medalininkas.
Andrejus džiaugėsi, kad bene lemtingu posūkiu kovojant dėl medalių tapo jojimas, apvertęs viską aukštyn kojomis: „Šioje rungtyje buvome Dievo palaiminti – viskas sekėsi.”
Grįžęs į Vilnių A.Zadneprovskis žadėjo pailsėti, pasirūpinti sveikata ir džiaugtis draugais bei šeima.