Rytoj bus minima Tėvo diena. Tikėkimės, kad sveikinimų sulauks ir tie vyrai, kurių santuokos subyrėjo, todėl jie ne kasdien mato savo vaikus. „Lietuvos žinios” pakalbino ne tuos tėčius, kurie gyvena kartu su atžalomis, bet būtent tuos, kurių sukurtos šeimos iširo, ir vaikai liko su mamomis.
Su mumis išgyvenimais ir patyrimais pasidalijo garsūs vyrai: dirigentas Gintaras Rinkevičius, verslininkas Žilvinas Grigaitis, aktorius ir dainininkas Olegas Ditkovskis ir pramogų pasaulio atstovas Linas Karalius-Ezopas.
Šešių vaikų tėtis.
Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro vadovas ir vienas žymiausių Lietuvos dirigentų G.Rinkevičius gali iš tiesų didžiuotis savo gausia šeima. Dukterų Saulės ir Rūtos, kurios dabar studijuoja Maskvoje, jis susilaukė su pirmąja žmona Tatjana. Kiti trys vaikai – Laura, Ieva ir Marius – gimė su Donata sukurtoje šeimoje. Be to, jis įsidukrino Donatos dukrą Danielę. Ji G.Rinkevičių vadina tėčiu.
„Pirmą kartą tapau tėvu, kai man buvo 24 metai. Labai skiriasi nuo to, kai tėvu tampi būdamas 42 ar 45 metų. Tuomet žmogus visai kitaip suvokia ir supranta gyvenimą, įvertina tėvystės atsakomybę, vaikų auklėjimą. Anksčiau man buvo svarbesnis darbas, šeima atsidurdavo antrojoje vietoje”, – prisipažįsta maestro.
Bėgant metams G.Rinkevičius netapo griežtesniu tėvu, kaip tik „suminkštėjo”, ėmė labiau vertinti šeimą, nes karjeros jau pasiekė. „Manau, jog metams bėgant supranti, kad ne griežtumas viską lemia, o supratimas ir meilė. Vadovauju simfoniniam orkestrui ir esu dirigentas. Galiu būti valingas ir ištverti tada, kai reikia kantrybės, darbštumo. To labai norėčiau tikėtis ir iš savo vaikų”, – sako G.Rinkevičius.
Atjaunėjo
Maestro jauniausiam sūneliui greitai bus treji metai, o vyriausiai dukrai – jau 24-eri. G.Rinkevičiui tokia situacija labai patinka, nes mažų vaikų būryje gali jaustis jaunu tėčiu, o atvažiavus vyresnėms dukroms, tampa jų draugu. „Rūpesčių visada pakanka. Manau, kad linksmiau ir lengviau, kai vaikai maži. Kai namie daugiau triukšmo – visada smagu. Turbūt sunkiausia, kai vaikai išeina iš namų, – teigia G.Rinkevičius. – Taip susiklostė, kad vyresnės dukros Rūta ir Saulė mokosi Maskvoje. Prieš joms išvažiuojant mes jau nebegyvenome kartu. Todėl nebuvo labai didelio skirtumo, kur jos – Lietuvoje ar Rusijoje. Į Maskvą nuvažiuoju neretai, tad susimatome.” Į Vilnių sugrįžusios dukros visada aplanko tėtį. „Atvažiuoja ir viena, ir kita. Saulė dažniau apsilanko. Gal todėl, kad sieja daugiau reikalų, pomėgių. Mes kažkada net buvome išvažiavę, o Saulė gyveno mūsų namuose ir juos prižiūrėjo. Be to, turime du dogus ir prancūzų buldogą, ji labai myli šunis”, – sako maestro.
Supažindina su draugais
G.Rinkevičiui itin svarbu dalyvauti vaikų gyvenime. „Tikiuosi, kad vyresnėms dukroms esu autoritetas. Manau, tai natūralu, kai vaikų ir tėvų geri santykiai. Dukros kadaise yra sakiusios, jog norėtų, kad jų draugai arba būsimieji vyrai būtų panašūs į mane”, – džiaugiasi maestro.
Dukros tėvą supažindina su draugais, lankosi jo koncertuose. Ir tėvo nuomonė joms svarbi, nors ir nėra lemiama. Vis dėlto maestro pripažįsta, kad nors ir gerai sutaria su dukromis, šeimos skyrybos nebuvo lengvos. O ir gyvenant atskirai, kai kurių problemų kyla.
„Jei žinotume, kaip iš tikrųjų reikia auklėti vaikus, kur darome klaidas, žmonija eitų teigiama linkme. Tačiau niekas tiksliai nežino, kur yra sėkmė, o kur – klaidos. Priimdamas vienokį ar kitokį sprendimą nežinau, ar pataikau teisingai. Kai vaikai turės savo šeimas, tvirtai stovės ant kojų, tada galėsiu pasakyti, kad, matyt, auklėjau teisingai. O kol kas negaliu 100 procentų pasakyti, esu teisus ar ne”, – sako G.Rinkevičius.
Į renginius – kartu
Ž.Grigaitis – gerai Lietuvoje žinomas verslininkas ir televizijos laidos „Švaros misija” vedėjas. Didesnė tikimybė išvysti į jo parankę įsikibusią dukrą nei kokią draugę. „Šiame gyvenimo etape geriau investuoti į atžalą. Tikiuosi, kad dukra greit galės palaikyti man kompaniją per įvairius renginius ir priėmimus”, – nekantrauja verslininkas. Dukra Anna Greta ir dabar kartais lydi tėvą. Nors Ž.Grigaitis nelaiko savęs žinomu žmogumi, jis negali išvengti kai kurių nemalonių situacijų. „Žmonės nėra nusiteikę geranoriškai, visuomenė kartais būna keista, todėl pasitaikė, kad Anna buvo įžeidinėjama. Nors ir nesistengiame afišuoti, kieno ji dukra”, – sako Žilvinas.
Epizodiškas veikėjas
Kai gimė dukra, Žilvinui buvo 25-eri. „Buvau gana jaunas. Tenka susitikti su įvairaus lygio verslo atstovais. Kai pasakau, kad mano dukrai 13 metų, jiems akys ant kaktos iššoka. Toje aplinkoje atrodau kiek per jaunas tėtis. Pasaulyje dažnai pasitaiko, kad apie šeimą ir vaikus galvojama sulaukus 40 metų”, – pasakoja verslininkas.
Jis ir buvusi žmona Jūratė į dukros auklėjimą turi savitą požiūrį. „Nesakau, kad atvirai kaunamės, bet pasikalbame. Juk ji gerokai daugiau laiko praleidžia su dukra. Mato kaip ji auga, o aš daugiau epizodiškas veikėjas. Turbūt esu griežtesnis. Mama ją lepina, o aš – tikrai ne. Dukra gauna viską, ko reikia besivystančiam vaikui, bet už kiekvieną saldainį reikia ir atidirbti. Viskas – ir pramogos, ir kelionės turi būti pagrįstos. O paverkšlenimai mane ne itin graudina. Aišku, kai pamatai ašaras, ir pačiam skaudu, širdį suspaudžia, kad galbūt reikėjo būti atlaidesniam”, – sako verslininkas. Jis stengiasi dukrai įdiegti stiprų atsakomybės jausmą.
Du vardai
Mergaitė turi du vardus – Anna Greta. Taip sutarė abu tėvai, nes Žilvinas norėjo Annos vardo, o mama Jūratė – Gretos. „Rūpėjo, kad vardas būtų pasaulietiškas. Esu turėjęs problemų dėl savo vardo, kai jis neištariamas. Kadangi dukra gimė ir nemažai laiko gyveno Vokietijoje, dviejų vardų suteikimas nebuvo išimtis. Dabar aš ją dažniau vadinu Anna, o mama – Greta”, – pasakoja verslininkas.
Ž.Grigaitis pripažįsta, kad laiko dukrai skiria ne per daugiausia. „Esu išsiskyręs, todėl tėčio vaidmuo kiek nublankęs. Vis dėlto stengiuosi kaip galima daugiau bendrauti su dukra. Iš Annos mamos Jūratės sulaukiu priekaištų, kad per mažai laiko skiriu mergaitei. Ir ji – teisi. Bet tarptautiniam verslui ir televizijai reikia gana daug laiko ir pastangų. Labai gaila, kad dėl to turi kentėti artimiausi žmonės: dukra, tėvai, draugai. Bet dabar toks etapas. Ateis laikas, bus ramiau”, – tikina Ž.Grigaitis.
Jis norėtų su dukra keliauti, bet mergaitė turi mokytis. Pasak tėvo, dukra gabi humanitariniams dalykams. Jai sudaromos galimybės pabūti užsienyje, kad pakeliautų ir užsienio kalbų pramoktų. „Nors ir gimusi Vokietijoje, bet dabar jau primiršusi vokiečių kalbą, o angliškai kalba gana gerai. Reikės dar vienos kalbos mokytis. Ir mano, ir mamos požiūris sutampa, kad vaikas turi būti pasaulietiškas ir pats suprasti, ko nori”, – susirūpinęs dukros ateitimi kalba verslininkas.
Nulieta kopija
Šiandien šalia tėčio einančią Anną Gretą žmonės kartais palaiko ne jo dukra, bet drauge. „Dukros motina yra sakiusi, kad Anna – nulieta mano kopija. Dabar kai auga, panašumas po truputį blanksta. Sunku įsivaizduoti, kokia dukra bus po dešimties metų, nes jau dabar ji tokio ūgio, kad tiktų eiti Milano podiumu. Gražius plaukus paveldėjo iš vienos močiutės. Manau, ji apdovanota gražia išvaizda, bet dar nelabai tai supranta. Aš ją įsivaizduočiau žurnaliste, nes turi aštrų liežuvį, yra įžvalgi, greitai suvokia ir vertina situaciją”, – pasakoja Ž.Grigaitis.
Verslininkas prisimena pirmuosius dukros metus Vokietijoje. „Pamenu, ji turėjo draugą iš Korėjos, jie ir gyveno šalia, ir vaikų darželį kartu lankė. Buvo itin keista pora: ji – blondinė garbanotais plaukais ir melsvomis akimis, panaši į Marilyn Monroe, o jis – siaurų akių tamsiaodis. Jie nuolat būdavo kartu: ir į parankę įsikibę, ir mušdamiesi. Abu vienodi: vis galvodavo, kam kokią šunybę iškrėsti. Tada Anna turėjo raudoną beretę, raudonas kelnes ir šiltą mėlyną striukę. Tas vaizdas man ir dabar stovi akyse”, – šypsosi Annos Gretos tėtis.
Telefonu ir internetu
Aktorius ir dainininkas O.Ditkovskis turi vienintelę dukrą. Tačiau ją mato itin retai, nes prieš keletą metų Agnė kartu su mama Tatjana Liutajeva išvyko gyventi į Maskvą. Čia dabar dvidešimtmetei merginai Agnei kaip aktorei ir net modeliui netikėtai atsivėrė didelės galimybės.
„Gal ir gerai, kad ji ne čia, nes Lietuvoje situacija darosi vis sudėtingesnė. Atvirai pasakius, nežinau, ką ji čia būtų veikusi. O ten viskas taip gerai prasidėjo, žinoma, neaišku, kaip bus vėliau. Tik nerimauju, kad ji nepasidarytų garbėtroška, tuščia mergaitė – gražuoliukė ir kvailiukė”, – sako O.Ditkovskis. Jis pasiilgsta dukters, tačiau patikina, kad jų ryšys itin tvirtas ir stiprus. Tėvas su dukra nuolat bendrauja telefonu ir internetu. „Jai taip ir likau tėveliu. Nuolat palaikome ryšį. Aš net jaučiu, kada jai būna blogai, paskambinu ir sakau, jog man atrodo, kad kažkas ne taip. Ir ji patvirtina, kad negerai, pasikalbame”, – pasakoja aktorius. Tėvas džiaugiasi, kad Agnė pasikeitė, išaugo iš paauglystės, atsirado kitų vertybių, temų pokalbiams. Tiesa, patarimų dukra vis dar klausia. „Būna, kad pasišnekame, bet kiekvienas žmogus gyvena savo gyvenimą, turi patirti savo kritimų ir pakilimų, tragedijų ir komedijų. Nuo tokių dalykų negaliu apsaugoti. Tokiomis temomis galiu tik pafilosofuoti, pasakyti savo nuomonę, kaip galėtų būti, jei pasielgtum vienaip ar kitaip”, – nesikiša į dukters gyvenimą aktorius.
Pati nuspręsdavo
Agnės tėvai išsiskyrė, kai ji dar buvo maža. Tuomet ji gyvendavo tai su mama, tai su tėčiu. „Mudviem nereikėjo ja dalytis, nes Agnė pati nuspręsdavo, su kuo nori būti. Norėdavo pas mamą, pas ją ir eidavo. Po kelių dienų skambindavo ir sakydavo: „Noriu pas tave, tėveli.” Atsakydavau: „Tai ateik, tavęs gi niekas nelaiko”, – prisimena aktorius.
O.Ditkovskiui sunku save apibūdinti kaip tėtį, nes jis visada sakydavo, kad gyvenime galima daryti ką tik nori, bet nemeluoti.
„Kai atsiranda melas, viskas griūva, nebėra pagrindo. Todėl negaliu
jo pakęsti. Aišku, negaliu sakyti, kad niekada nemeluojame, visko
būna, bet buitiniai reikalai kada nors baigiasi, o svarbiausi dalykai
turi būti be melo”, – tvirtina dainininkas.
O.Ditkovskis niekada nelaikė savęs griežtu tėvu, o su Agnės mama po skyrybų nekildavo ginčų dėl dukters auklėjimo. „Nežinau, koks tėtis geriau – griežtas ar nuolaidus. Viskas priklauso nuo gyvenimo situacijų, jauti, kaip turi elgtis. Aš dukros net neauklėdavau, tiesiog pasakydavau, kad vienas ar kitas dalykas man yra nepriimtinas. Jeigu kažkokios ribos būdavo peržengtos, dukra tai žinodavo. Užtekdavo tik į ją pažiūrėti ir suprasdavo. Aišku, nežinau, kaip būdavo, kai ji nueidavo pas mamą”, – pasakoja aktorius.
Supažindina su draugais
Šiais metais Agnė planavo aplankyti tėtį per savo gimtadienį, prieš trejetą savaičių, tačiau darbų buvo labai daug – kelionę teko atidėti. Pasak O.Ditkovskio, dukrai dabar labai sekasi, ji nuolat keliauja po pasaulį. „Bet jei tik gali, visada atvažiuoja, aplanko. Ir ne dėl to, kad tik atliktų pareigą, mes iš tiesų pabūname drauge. Man tai labai malonu. Be to, čia yra dukros šaknys ir Lietuva ją traukia”, – dukters vizitų laukia O.Ditkovskis.
Agnė, kai pastarąjį kartą lankė tėtį, supažindino jį su savo draugu, populiariu Rusijos aktoriumi Aleksejumi Čadovu. „Ji visada pristato savo draugus. Buvo labai smagu ir malonu. Aš, kaip ir kiekvienas tėvas, noriu, kad vaikas būtų laimingas. Jie jaučia, supranta ir palaiko vienas kitą. Tiesa, abu labai daug dirba ir retokai susitinka. Kita vertus, galbūt tai yra gerai, nes spėja pasiilgti vienas kito, ir pasitikrina”, – džiaugiasi dukters laime aktorius.
Kurdavo eilėraščius
Kol Agnės nėra, tėtis priverstas gyventi prisiminimais. „Patys smagiausi momentai būdavo, kai reikėdavo eiti pas močiutę, t. y. mano mamą. Nors Agnė buvo dar mažutė, bet labai ištverminga – mes daug kur keliaudavome pėsčiomis. Kol nueidavome, kurdavome eilėraščius: vieną eilutę – aš, kitą – ji, kad būtų surimuota. Taip per kelionę atsirasdavo pora eilėraščių. Dukrai labai patikdavo, o jos mintys, kaip tokio amžiaus, buvo įdomios, savotiškos ir netikėtos. Dar ir dabar tuos eilėraščius saugau”, – pasakoja O.Ditkovskis.
Prisiminimų su Agne yra daugybė, įspūdingiausios akimirkos ir po 20 metų išlieka atmintyje. „Vienas didžiausių įspūdžių buvo tada, kai Agnę paėmiau iš gimdymo namų. Kai atidengiau vadinamąjį vokelį ir pamačiau, kaip dvi rudos akys žiūri tiesiai man į akis, vos neišmečiau jos ir pats vos neišgriuvau – nesitikėjau tokio žvilgsnio”, – prisipažįsta aktorius.
Saugo nuo viešumo
L.Karalius – du kartus išsiskyręs. Jis dukart tapo tėvu, tad jam Tėvo diena tikra šventė – visada sulaukia vaikų sveikinimų. Be to, jis yra ir vienas iš aitvarų šventės „Dangaus šypsena”, siejamos su Tėvo dienos minėjimu, organizatorių. „Mes pripratome minėti Motinos dieną, yra rengiami dideli prabangūs koncertai per televiziją. Tėvo diena dar tokia apleista, tad norisi ką nors padaryti, kad ji taptų populiaresnė. Šioje šventėje mano vaikai pernai taip pat dalyvavo. Vien jau sūnaus vardas Vėjas įpareigoja jį leisti aitvarus. Vyresnėlei dukrai Eglei greit bus 14 metų, tad ji jau bando suvaldyti sportinį aitvarą”, – pasakoja Linas. Leisti sportinius aitvarus jis pradėjo pernai, dar ketina užsiimti ekstremalesniu sportu – jėgos aitvaro valdymu.
Dėl viešumo – neigiamos emocijos
Linas nelabai linkęs atvirauti. „Viešumas turi dvi medalio puses: viena gera, kita nelabai maloni. Aš jau pripratau prie viešumo, tačiau vaikams nuo to kartais tenka kentėti. Vaikai viską mato, jaučia, suaugusieji prie jų juk kalba, komentuoja straipsnius, reiškia savo nuomonę ir t. t. Kiti vaikai kartais ima užgaulioti. Todėl visiškai suprantu Michaelą Jacksoną, kuris vežioja vaikus su kaukėmis. Pas mus dar nėra tokio ažiotažo, paskui žinomus žmones dar taip iš paskos nevaikšto, bet vaikams tas viešumas sukelia nemažai neigiamų emocijų”, – stengiasi savo vaikus apsaugoti Linas.
Visuomenei žinomas ir dažnai pasirodantis žiniasklaidoje buvęs grupės ŽAS narys yra priverstas nuolat galvoti, kaip jo elgesys paveiks vaikus. „Žinau, kad buvo toks metas, kai dukra naujoje mokykloje slėpė, kad esu jos tėvas. Nors kai kuriose srityse vaikams vis dar esu autoritetas. Be abejo, jis būna didesnis, kol vaikai mažesni”, – sako Linas. Jis save vadina nestandartiniu tėvu.
Nebausti negalima
Dainininkas prisipažįsta, kad jo nuomonė apie auklėjimą labai griežta ir ne visiems patinka. „Disciplina vaikams labai reikalinga. Pats dirbu įvairiose mokyklose su vaikais ir matau, kad daugeliui trūksta griežtumo auklėjant. Dabar vaikai pirmiausiai yra išmokomi ginti savo teises, tik paskui bandoma įdiegti pareigas”, – apibūdina pastebėtą situaciją. Jam labai patinka carinės Rusijos tradicija – vaikų auklėjimą patikėti guvernantėms.
„Negalima vaiko visiškai nebausti, nes paskui rezultatas būna liūdnas. Apribojimai būtini. Juk mažam vaikui pastovėti kampe tas pats, kas suaugusiajam pasėdėti Lukiškėse”, – griežtai nusiteikęs Linas. Toks griežtas požiūris dažnai nesutampa su vaikų motinų nuomone. Jos pernelyg myli vaikus ir nesugeba griežtai auklėti.
„Žinoma, galėčiau išgirsti daug priekaištų dėl savo nepavykusių šeimyninių santykių. Tačiau esu matęs daug šeimoje gyvenančių porų, kurios nesutaria, dėl to ryšys su vaikais taip pat nukenčia. Geriau, kai tėvai gyvena atskirai, bet gerai sutaria. Ir negyvendamas su vaiku gali jam duoti daug daugiau, nei būdamas kartu ir prie televizoriaus spaudinėdamas pultelį”, – įsitikinęs Linas.
Jis niekada neturėjo problemų bendrauti su vaikais – pats su jais susitaria, kada susitiks ir ką veiks. Jie nepraleidžia gerų filmų, pramogauja vandens parkuose, o kartais smagiai važinėjasi motoroleriu.