Palangos paplūdimyje kartu su smėliu bus žarstomi milijonai litų. Specialistai tvirtina, jog norint turėti smėlio, o ne betono paplūdimius, pakrančių primaitinimui teks išleisti vis daugiau.
Matosi tik vamzdis
Vakar Palangoje Klaipėdos apskrities viršininkui Vytautui Rinkevičiui ir Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento direktoriui Laimučiui Budriui nepavyko išvysti smėlio pumpavimo pradžios darbų. Kol kas paplūdimyje tik nutiestas vamzdynas, kuriuo smėlis iš žemsiurbių pasieks paplūdimį.
Tačiau bendrovės „Hidrotechnika” projektų vadovas Feliksas Beržinis tikino, kad jau šią savaitę smėlis pasieks Palangos paplūdimį. Kad darbai neužsitęstų, dirbs dvi žemsiurbės, kurių viena galės gabenti pusantro tūkstančio kubinių metrų smėlio. Pabaigti darbus „Hidrotechnika” pagal sutartį pasižadėjo iki birželio 1 dienos, bet, anot F.Beržinio, paplūdimius sutvarkyti tikimasi anksčiau.
Pakrantėje nuo Palangos tilto iki Birutės kalno 900 metrų ruože turėtų būti išpilta 107 tūkstančių kubinių metrų smėlio.
Kainuos dar daugiau
Kurorte dar kartą vieningai užtikrinta, kad paplūdimių maitinimas smėliu – mažiausiai gamtai kenkiantis krantų apsaugos būdas. Daugelis Europos šalių taip pat maitina savo paplūdimius smėliu.
L.Budrys teigė, jog bunų ir bangolaužių Palangoje bus griebtasi tik kraštutiniu atveju. „Paplūdimių maitinimas smėliu neišvengiamas, jei nenorime turėti betoninės pakrantės. Kasmet tam turėsime išleisti vis daugiau pinigų”,– tvirtino pareigūnas.
Pasak jo, Kaliningrado sritis krantų apsaugai per metus skiria aštuonis milijonus litų. Lietuva – mažiau nei septynis milijonus litų. Jei pasikartotų tokie uraganai kaip Anatolijus ar Ervinas, paplūdimiai surytų dar daugiau pinigų.
Atsibodo teisintis
L.Budrys svarstė ar nevertėtų parengti dokumentinį filmą, kad visuomenė būtų informuota apie Lietuvos pajūrio krantus, jų apsaugos būdus, paplūdimių maitinimą smėliu. „Kasmet kyla diskusijos, kam reikia pilti tą smėlį, gyventojai mano, kad tai pinigų plovimas, todėl norime parengti dokumentinį filmą apie pajūrį. Jame galėtume parodyti ir Kaliningrado, Lenkijos paplūdimius. Gal tada suprastų, ką reiškia grubus kišimasis į gamtos procesus – bangolaužių ir bunų statymas”,– mano L.Budrys.