Baudžiamasis Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) desantas šią savaitę surengė plataus mąsto operaciją Kupiškio savivaldybėje. Keturių VRK narių akcijos tikslas – įvertinti ir pasiūlyti sankcijas rajono merui Leonui Apšegai, kuris pažeisdamas galiojančius įstatymus vadovavo institucijai, valdančiai tris Savivaldybei priklausančias – transporto, komunalinę ir vandentiekio – įmones.
Vadovavo ir, kaip tvirtinama, net nesirengė atsistatydinti, nors Konstitucinis teismas dar praėjusiais metais paskelbė, kad toks pareigų sugretinimas neleistinas ne tik merui, bet ir bet kuriam Savivaldybės tarybos nariui.
Teisės logika šiuo atveju – paprasta ir lengvai paaiškinama: toks draudimas yra vienas iš būdų apriboti renkamų pareigūnų pagundą ne tik priiminėti politinius sprendimus, bet ir, pažeidžiant valdžių atskyrimo principus, aktyviai savo pačių priimtus sprendimus įgyvendinti. Išsireiškiant paprasčiau – taip teisiškai mėginama užkirsti kelią tam, kad, tarkime, Savivaldybės meras nebūtų vienas ir tas pats asmuo, kuris ir skirsto mokesčių mokėtojų pinigus, o vėliau dar vadovauja įmonei ar įstaigai, kuri juos naudoja. O tai jau – prielaida interesų konfliktui, taigi ir klasikinei korupcijai.
Nesirengiu diskutuoti su Konstitucinio Teismo verdiktais, tačiau, tiesą sakant, nelabai suprantu, kur problema, jeigu bus patvirtinta, kad Kupiškio rajono meras vadovaudamas minėtų įmonių valdyboms negavo algos, nešvaistė tų įmonių pinigų bei nenusižengė įstatymams ir neprotegavo kokių nors sau, giminėms ar savo bičiuliams priklausančių firmų. Tokių priekaištų L. Apšegai, kaip suprantu, neturi ir jį „užtuksėjusi” vietinė Kupiškio opozicija, siekianti formalaus – visų lygybės prieš įstatymą – principo. Kas iš esmės yra teisinga.
Taigi, jeigu VRK desantininkų brigada po savo revizijos Kupiškyje matys reikalą siūlyti „valstiečiui” L. Apšegai net padėti ant stalo Tarybos nario mandatą – nebus jokios formalios priežasties tuo pasipiktinti. Ir priekaištauti kokiam nors VRK pareigūnui, kada nors išgirdus jį besigiriantį tuo, kokia ši institucija principinga ir nepakanti net korupcijos prielaidoms.
Tačiau tokiu atveju kažkur giliai vis viena liks tam tikras slogulys ir abejonės.
Pirmiausia dėl to, kad Lietuvoje šiuo metu, atrodo, su korupcija kovojama tik dėl „varnelių”. Kad didžiausia korupcija iš tiesų yra visai kitur nei kardais mojuoja visos už tai atsakingos institucijos. O kaunasi tik su kyšininkavimo ar interesų konfliktų imitacija.
Kokie tai tolimi vienas nuo kito dalykai, kyšininkavimo mastus šalyje nagrinėjantys analitikai galėjo su kreiva šypsenėle prisiminti net ir šią savaitę. Kai viena neseniai privatizuota energetikos bendrovė oficialiai pranešė apie padvigubėjusius savo pelnus. Mat esti rimtų įtarimų, jog tie pelnai padidėjo ne dėl įmonės darbo efektyvumo, o visai kitokių priežasčių.
Reikalas tas, jog didelės naujiesiems privatizuotos energetinės įmonės savininkams „stumiant” Seimas „netyčia” taip pataisė įstatymų reikalavimus, kad įmonės turtą buvo leista perkainoti, t. y. dirbtinai padidinti jo vertę. Dėl tos priežasties, viena vertus, išaugo „popierinės” amortizacijos ir nusidėvėjimo sąnaudos.
Tokia schema leido be kliūčių pakelti įmonės teikiamas paslaugas klientams (be įstatymų pataisų prieš priimant tokį sprendimą būtų tekę praeiti tikrus kryžiaus kelius). Dabar gi įmonės viešųjų ryšių specialistai nė nemirksėdami giria kompanijos veiklos rezultatus ir akcentuoja, kiek daug valstybei yra sumokėta pelno mokesčio, žinoma, nutylėdami, kokia kaina ir būdais pasiekti šie rezultatai.
Įdomu ir tai, kad tiek tą įmonę privatizuojant, tiek vėliau jos interesais Seimui taisant įstatymus, tylėjo visos už tai atsakingos ir iš mokesčių mokėtojų pinigų išlaikomos institucijos. Na, už tuos sprendimus balsavusius Seimo narius kaip visada galima įtarti bent jau bukumu ar žioplumu. Tačiau tąsyk neprabilo tarsi ir akylai stebintys privatizavimo procesus Specialiųjų tyrimų tarnyba ir net visokias skandalingas pažymas valstybės institucijoms išrašinėjantis Valstybės saugumo departamentas (VSD). Ar ir šios tylos priežastys – žioplumas ir neprofesionalumas?
Atsakydami į paskutinį klausimą, korupcijos mastus nagrinėjantys analitikai vėl mąsliai šypsosi. Nieko bloga neteigdami jie tik siūlo atkreipti dėmesį, kad netrukus po visų pirkimo-pardavimo sandorių ir Seimo priimtų įstatymo pataisų privatizavimo procesus sekusio padalinio VSD vadovas tapo anos privatizuotos energetikos bendrovės vidaus kontrolės tarnybos vadovu. Ir tik tiek… Kaip ir kodėl galėjo taip atsitikti, jeigu tiksliai prisimenu, nemėgino aiškintis net didžiausi Seimo „krapštukai” ir rėksniai.
Žinia, tokios schemos – bent jau kol kas ne mūsų valstybės institucijų nosiai, kurių valdininkai ar pareigūnai arba jų nemato, arba – jas užfiksavę – parsiduoda. Todėl šiame kontekste ir VRK desantininkų akcija Kupiškyje atrodo nors formaliai ir teisinga, tačiau juokinga.
„Vakarų ekspresas”