Lietuva pagaliau turi savarankišką užsienio politiką! Antanas Valionis, užuot Vašingtono paliepimu organizavęs Baltarusijoje „demokratinį perversmą” (JAV valstybės sekretorės Kondolizos Rais terminas), skatina gudus susitelkti apie Aleksandrą Lukašenką paskelbti Lietuvai karą.
Jeigu A. Valionis nebūtų pripažintas patriotas, sakyčiau, kad jis lošia ne už Vilnių ir netgi ne už Briuselį ar Vašingtoną, bet už Maskvą. Gavusi užduotį iš partnerių Vakaruose su gudais draugauti ir tos draugystės pagalba juos perauklėti, Lietuva dabar stato radioaktyvių medžiagų kapinyną už kelių šimtų metrų nuo kažkokio baltarusiško nacionalinio parko. Po to, kai Algirdas Brazauskas užsispyrė ir pastatys šiukšlių piliakalnį, nuo kurio matysis Kernavė, mūsų tokie planai nestebina.
Tačiau baltarusiai tikrai supyks. Blogiausia, kad pyks ne A. Lukašenka (jam tai – koziris kovoje su priekabiaujančiais Vakarais), o paprasti gudai, kurie visai nenori imti švytėti.
Po tokio akibrokšto apie kokį nors pasitikėjimą, bendradarbiavimą su lietuviais demokratizacijos srityje nė kalbėti nevertės. Prieš trečią A. Lukašenkos išrinkimo prezidentu vajų jo rėmėjų gretos dar sutvirtės. Ir tai vis socialdemokratų vyriausybės ir jos diplomatijos vadovo – KGB rezervisto ir Lietuvos patrioto A. Valionio dėka.
Tikrai jums sakau, žmonės, jei ne ta nuoširdi pono Antano meilė Lietuvai, jei ne jo budrumas sekant kolegas, tai tikrai pagalvočiau, kad taip siekiama kuo labiau atitolinti Baltarusijos demokratizaciją ir suardyti JAV planus Rusijos pasieniuose susistatyti sau palankius režimus.
Tačiau A. Valionio kėslų nuoširdumas niekam nekelia abejonių, ir, kadangi radioaktyvios atliekos „gana greitai tampa nelabai pavojingos”, todėl dabar mūsų diplomatijos vadovas jaučia pareigą visa tai išaiškinti Baltarusijos pusei. Nujaučiu, kad pasinaudojęs tuo pretekstu A. Valionis ims siūti tarp Vilniaus ir Minsko kietai prižiūrėdamas, kad ta kryptimi nesidairytų niekas kitas.
Panašiai kaip metų pradžioje, kai sukėlė isteriją dėl važiavimo-nevažiavimo į Maskvą, visiems politikams paskyrė namų areštą, o pats išdūmė į Maskvą draugauti su savo kolega, kuris teigia, jog Lietuva niekada nebuvo okupuota sovietų. Tokias rizikingas misijas galima patikėti tik tikram profesionalui, kuris garantuos pačias palankiausiais sąlygas klientui reaguoti į provokaciją pačiu jam naudingiausiu būdu.
„Kas tas klientas?” – štai pagrindinis klausimas, kuris šiuo atveju yra labai retorinis, nes A. Lukašenkos atsakas – tiesiog puikus propagandiniu ir visais kitais požiūriais. Ach lietuviai stato mums panosėje radioaktyvių atliekų saugyklą? Mes pridergsim į jų Nemuną ir į Vakarų jūrą, t.y. Baltiją, kuri Nemuno paplavų dėka jau ir dabar yra viena labiausiai užterštų.
Kiaulidžių statybos idėja ne tik efektyvi, jei prisiminsime kaip tokios vietos dvokia ir padauginsime tą kvapą iš A. Lukašenkos užmojo tas kiaulides pastatyti didžiausias Europoje. Ši idėja yra juokinga, t.y., ji gali A. Lukašenkos pusėn patraukti abejojančią visuomenės dalį. Tas radioaktyvių atliekų kapinynas yra puiki proga A. Lukašenkai vienu smūgiu atsikirsti į visus priekaištus dėl nedemokratiškumo: juk Vakarai dar blogesni, jie nuodija Baltarusiją savo atliekomis!
Tiesa, tas reikaliukas dėl statyti ruošiamo radioaktyvių medžiagų kapinyno yra nemalonus ne tik pasienyje su Ignalinos AE gyvenantiems baltarusiams. Kilus skandalui paaiškėjo, kad apie kapinyno statybas žino visi – latviai, gudai, o štai saviškių valdžia nerado reikalo informuoti. Tai verčia nerimauti ir klausti, o kiek dar siurprizų rengia mums stabili kaip niekad A. Brazausko Vyriausybė.
Rūta Grinevičiūtė