Šie metai išties pasižymėjo masiniais streikais. Streikavo ne tik Lietuvos mokytojai. Įvairiausių profesinių ir socialinių grupių protestai vyko Vakarų Europoje, Amerikoje ir netgi Azijoje. Masinių streikų pavyko išvengti tik „Juodajam žemynui”, nors ten streikai išvis nėra dažnas reiškinys.
Europiečiai – streikų lyderiai.
Turbūt žymiausi streikai visai neseniai praūžė Prancūzijoje. Čia streikavo, galima sakyti, visas valstybinis sektorius. Pirmiausia neterminuotą streiką paskelbė transporto srities darbuotojai. Jų protestas įstūmė šalį į chaosą: nekursavo daugiau nei pusė greitųjų traukinių (svarbiausia tarpmiestinio prancūzų susisiekimo priemonė), sutriko miesto autobusų ir metro eismas. Vėliau prie transportininkų prisidėjo municipaliniai darbuotojai, lakūnai, muitininkai, aukštųjų mokyklų dėstytojai ir daugelio kitų profesijų atstovai. Kasdien valstybė patirdavo apie 400 mln. eurų (daugiau nei 1 mlrd. litų) nuostolių.
Netrukus prancūzų pavyzdžiu pasekė vokiečiai ir italai. Streikai šiose šalyse nepadarė tiek žalos, kiek Prancūzijoje. Vis dėlto vokiečiai taip pat patyrė rimtų nepatogumų dėl geležinkelininkų streiko. Italijoje streikai buvo platesni. Juose dalyvavo transportininkai, medikai ir kai kurių valstybinių įstaigų darbuotojai – apie pusę milijono žmonių. Tarp jų buvo ir 800 „La Scalos” teatro artistų. Dėl Italijos transportą apėmusio chaoso nukentėjo kitų šalių, tarp jų ir Lietuvos, sunkvežimių vairuotojai, jie tiesiog negalėjo išvažiuoti iš šalies. Be to, 24 valandų įspėjamąjį streiką ką tik surengė ir Graikijos profsąjungos.
Europoje pasitaikė ir gana kurioziškų streikų. Olandijos Geleino mieste streikavo mokiniai, reikalaujantys sumažinti metinį akademinių valandų skaičių. Vakarų žmogaus ausiai gan keistai galėjo skambėti žinios iš Baltarusijos. Šioje šalyje nuo 2008 metų sausio 1 dienos ketina streikuoti verslininkai. Tačiau juos galima suprasti: diktatoriaus A.Lukašenkos valdoma Baltarusija tikrai nėra palankiausia terpė privačiam verslui.
Pasaulis neatsilieka
JAV labiausiai pritrenkė Scenaristų gildijos streikas. Nesurasdami bendros kalbos su Holivudo milžinais ir televizijos kompanijomis, scenaristai atsakė jiems streiku abiejose pasaulio pramogų verslo sostinėse – Los Andžele ir Niujorke. Prie scenaristų streiko prisidėjo ir Brodvėjaus aktoriai. Niujorkas per dieną prarasdavo apie 2 mln. dolerių (beveik 5 mln. litų).
Tikras darbininkų maištas kilo ir iš naftos lobstančiuose Jungtiniuose Arabų Emyratuose (JAE). Įvykis pirmiausia nepaprastas tuo, kad JAE apskritai negalima streikuoti, tai draudžia šalies įstatymai. Kita streiko ypatybė – protestuotojai buvo nevietiniai. Vienu metu darbą nutraukė apie 35 tūkst. statybininkų, atvykusių į JAE uždarbiauti iš kitų Azijos valstybių. Dirbti juodus darbus Jungtinių Arabų Emyratų gyventojams yra beveik blogo tono ženklas, todėl statybose, šalies sostinėje Dubajuje, triūsia apie 700 tūkst. darbininkų iš Indijos, Pakistano ir Pietryčių Azijos valstybių.
Rusai streikuoja prieš amerikiečius
2007 metai nebuvo ramūs ir Rusijoje, kurios valdžia, panašiai kaip ir Baltarusijos režimas, ne itin toleruoja įvairias protesto akcijas. Vis dėlto Sankt Peterburge ir Tuapsėje nuvilnijo uostų darbininkų streikai. Geležinkelininkai, matyt, užsikrėtė nuo kolegų Vakarų Europoje, pagrasino, kad nutrauks darbą Dūmos rinkimų išvakarėse, jei mašinistams ir palydovams nebus padidinti atlyginimai. Valdžiai vis dėlto pavyko juos nuraminti šiokiomis tokiomis nuolaidomis ir lengvais grasinimais.
Rusijos žiniasklaidoje plačiai nuskambėjo Vsevoložske esančios „Ford” gamyklos darbininkų streikas. Susidarė įspūdis, kad šia protesto akcija pasinaudojo propagandinis Rusijos aparatas – juk vargšai rusų darbininkai streikavo prieš piktuosius amerikiečių kapitalistus.
Ko siekiama streikais?
Streikuojančiųjų reikalavimai yra gana tradiciniai ir, galima sakyti, banalūs: pakelti atlyginimus ir pagerinti darbo sąlygas. Politiniai siekiai dabar prarado aktualumą. Prancūzai protestavo prieš pensijų reformą, italams nepatiko pajamų mokestis (23 proc.), o vokiečiai rūstavo dėl nelygybės – Vokietijoje mašinistas uždirba trečdaliu mažiau nei jo kolegos gretimose šalyse.
Tačiau alga algai nelygi. 2000 eurų uždirbantis vokietis reikalauja 3000 eurų algos, o štai imigrantas statybininkas Jungtiniuose Arabų Emyratuose gauna 150 JAV dolerių ir prašo pridėti bent kokią dešimtinę. O ir dirba jis 10 valandų per dieną visiškai nepakeliamomis sąlygomis, tvoskiant 50-ies laipsnių karščiui. Taigi nėra pasaulyje lygybės. Gal todėl apžvalgininkai ir praminė šių metų streikų maratoną „socializmo laidotuvėmis”.