Vadinamasis politinis korektiškumas pasiekė ir vaikų literatūrą. Britų leidyklos, kurioms esą labai rūpi jaunųjų skaitytojų sveikata ir saugumas, neretai taiko visiškai nepagrįstą cenzūrą.
Viena populiariausių Didžiosios Britanijos rašytojų Nicola Morgan prisimena, kaip leidėjai į miltus sumalė vieną jos naujausios knygos epizodą apie būrimo lentą, tačiau nieko nepasakė apie viščiukus ryjantį pitoną, alkoholio vartojimą, ugnies liepsnas ir skenduolį. Daugiau kaip 80 knygų autorė mano, kad vaikai turi žinoti apie pavojų, susijusį su ugnimi ir svaigalais, bet leidėjams tai nė motais. Jie vadovaujasi savo knygų vertinimo kriterijais, kurie dažnai nesutampa su rašytojų nuomone.
Neaiškūs reikalavimai.
Britų rašytoja Lindsey Gardiner mano, kad leidėjų reikalavimai kartais tiesiog peržengia visas įmanomas ribas. 15 knygų autorė ir iliustratorė iš vieno kūrinio turėjo išbraukti epizodą apie vienišo žmogaus pasivaikščiojimą, iš kito – tekstą apie aštrius daiktus. O štai ištrauka, kurioje drakonas kepa zefyrą ant savo ugnies, leidėjams įtarimų nesukėlė. Rašytoja pažymi, jog tokiems epizodams leidėjai cenzūros netaiko, nes pasakos apie ugnimi alsuojančius drakonus paprastai sulaukia didelio skaitytojų susidomėjimo.
Pagrindiniam L.Gardiner knygos „Kai užaugs Popi ir Maksas” veikėjui leidėjai uždraudė lipti kopėčiomis. Autorė turėjo perrašyti tekstą: „Maksas jau niekur nekopė, tik stovėjo ant trijų dažų skardinių.” L.Gardiner sako: „Stovėti ant dažų skardinių daug pavojingiau, negu lipti kopėčiomis, tačiau naujas epizodas leidėjams nesukėlė jokių klausimų.”
Didžiosios Britanijos vaikų rašytojų ir iliustratorių sąjungos atstovai mano, kad literatūra turėtų skatinti bendravimą ir suteikti jaunimui galimybę pačiam įvertinti realybę. Apie cenzūrą negali būti jokios kalbos.
Negailestinga kritika
Vaikų literatūra, kaip ir bet kokia kita, kritikuojama ir ją redaguojant, ir vėliau, kai knygos pasirodo knygynuose. Bene daugiausia karčių žodžių teko išklausyti kultinio veikalo „Haris Poteris” autorei J.K.Rowling. Vos pasirodžiusi ši knyga sulaukė pavydžių krikščionių nepasitenkinimo, esą britų rašytoja propaguoja „burtus ir piktąsias jėgas”. O Grinvilio bažnyčia net viešai sudegino knygą. Kaip senais „gerais” inkvizicijos laikais.
Beje, 1990-2000 metais labiausiai kritikuojamų leidinių sąraše „Haris Poteris” užėmė septintąją vietą. Marko Twaino kūriniui „Heklberio Fino nuotykiai” atiteko penktoji pozicija. Devinta buvo Katherine Paterson knyga „Tiltas į Terabitiją”, kurios ekranizacija sužavėjo bene visus pasaulio vaikus.
Vaikai už laisvę
Interneto forumo AB_CHLDNBOOK apklausos duomenimis, į klausimą: „Kas turi cenzūruoti knygas, kurias skaito jūsų vaikai?”, 55 proc. respondentų atsakė, kad šią užduotį turi atlikti tėvai, o 37 proc. apklaustųjų iš viso pasipriešino cenzūrai. Įdomiausia, kad niekas iš respondentų neužsiminė, jog tai gali daryti leidėjai.
Kol suaugusieji sprendžia, kam reikia suteikti teisę cenzūruoti knygas, vaikai patys turi galimybę pareikšti savo nuomonę forume „kidsSPEAK!” Šiame JAV tinklalapyje kiekvienas gali papasakoti, kokios knygos draudžiamos mokyklos bibliotekose. Kovotojams dėl savo teisių aiškinama, kur ir kaip galima sužinoti apie cenzūrą, kaip su ja kovoti. Be to, tinklalapio lankytojams siūloma steigti sąjungas ir klubus, rašyti peticijas bei drąsiau reikšti savo nuomonę. Ir lyg tarp kitko primenama, kad uždraustas knygas galima rasti internete. Taigi politinio korektiškumo šalininkai neturėtų svaigti nuo didelių laimėjimų: kai tik mažieji skaitytojai išmoks rašyti, jie ne tik spręs, kokiam skaitiniui skirti daugiau dėmesio, bet ir patys steigs judėjimus, pavyzdžiui, „Laisvę Hariui Poteriui!”