„Kovos nelaimėsim, bet stengtis reikia. Juk net tokios galingos valstybės, kaip JAV, skiriančios daugybę lėšų, neįstengia”,- apie savo darbo specifiką pasakoja pusmetį Klaipėdos VPK Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybai (ONTT) vadovaujantis Valdas Narutavičius.
ONTT – vienas didžiausių kriminalinės policijos padalinių uostamiesčio VPK. Šiandien čia dirba 25 žmonės, nors jų turėtų būti 33. Nepaisant to, V. Narutavičius teigia manantis, kad tarnybai sekasi neblogai.
„Kone kas savaitę informuojame apie naujus atskleistus nusikaltimus. Nusikaltėliai viešumo vis labiau bijo, tad keičiasi ir mūsų darbo specifika. 1990-1993 m. jie veikdavo atviriau. Tada kūrėsi kapitalizmas, buvo nelegalių pinigų, tad netrūko norinčiųjų juos atimti. Arba, pavyzdžiui, narkotikai: tada buvo tik vietinių – aguonų, o heroinas pasirodė atsivėrus sienoms. Dabar kvaišalai – mūsų darbo kasdienybė”, – pasakojo tarnybos vadovas.
Anot jo, ypač sunku yra tai, kad tenka atskleisti latentinius, t.y. nematomus, nusikaltimus: „Jei žmogui dingo mašina, jis tuoj praneša policijai, o jei pilietis parduoda ar įsigyja kvaišalų, viešumo jis nepageidauja. Vadinasi, policijos suvestinę įrašais apie kvaišalus paįvairiname mes, kartais – patruliai, kiti policininkai. Antraip apie tokius nusikaltimus niekas apskritai neišgirstų.
Reaguojame ir į gyventojų skambučius, bet atskleisti nusikaltimus nėra lengva. Surinkti pakankamai įrodymų, kad žmogus būtų nuteistas, – ilgas procesas.”
Norint atskleisti nusikaltimą, reikia bendrauti su atitinkamu ratu žmonių. Mokate nusikaltėlių „kalbą”?
Aišku, kad taip. Kiekvienas kriminalistas žino jų žargonus, antraip nesusišnekėtų.
Svarbiausias jų principas – nebendrauti su teisėsaugininkais. Teistieji turi savus teismus, patys sprendžia konfliktus. Už nepaklusnumą žmonės gal ir „nebeužverčiami”, bet…
Kaip pas jus ateina nauji darbuotojai?
Naujokai mums netinka. Imame 2-3 metus kriminalinėje policijoje dirbusius žmones. Reikia, kad jie mokėtų atskleisti nusikaltimą, surinkti įrodymus.
Atėjus į ONTT, nepradedama nuo nulio – perimama kolegų sukaupta patirtis. Faktas, kad specialių mokyklų Lietuvoje trūksta.
Ar sulaukiate grasinimų?
Grasinimų pasitaiko – tai mūsų darbo kasdienybė, bet išpuolių uostamiestyje dar nebuvo. Kita vertus, mėgstantys nusikalsti pamažu ima bijoti teisėsaugininkų, prokurorų, teismų. Tiesiog žino, jog viešas nusikaltimas greitai bus atskleistas.
Tiesa, nenorime viešinti savo veidų. Juk kartais tenka reaguoti į ką nors negero tiesiog gatvėje.
Kaip dažnai naudojami nusikalstamos veiklos imitavimo modeliai, kai pareigūnai, jų pagalbininkai apsimetinėja nusikaltėliais?
Gana dažnai. Aišku, tik gavus teismo leidimą. Svarbu, jog nusikaltėliai nebūtų išprovokuoti – nusikalstamos veiklos modelį reikia pritaikyti tinkamai. Kaip mes, kriminalistai, sakome, tam reikia būti rimtam specialistui.
Kartais geriau nusikaltėlį pagauti su dideliu kiekiu kvaišalų, nei bandyti įrodinėti, jog jis dar juos ir platino. Bus mažiau vargo ir daugiau naudos.
Jei po ilgo ir varginančio darbo įtariamasis būna išteisinamas, labai pikta. Žinai, jog jis tikrai blogai elgėsi, ir visuomenė žino, bet…
Kaip jūsų artimieji vertina tokį darbą, nesiūlo keisti?
Turiu draugę. Ji neprieštarauja. Jei žmonės pamėgsta šią profesiją, dažniausiai dirba iki pensijos. Tai įdomus, tačiau šiuo metu blogai mokamas darbas.
Tvarkingai atidirbti nustatytas darbo valandas čia nepakanka – reikia nuolat vakaroti darbe. Žmonės aukojasi, bet tampa fanatikais, patriotais. Tai įtraukia…
Kaip švęsite profesinę dieną?
Aš vyksiu į Vilnių atsiimti apdovanojimo, nes metų seklio konkurse užėmiau 2-ąją vietą. Bus vakarėlis, viso miesto kolegos kriminalistai švęs. Pinigų susimesime – niekas nefinansuoja.