I. Baroti ką tik atšventė savo 50-metį ir savo galerijoje pristato jubiliejinę personalinę keramikos darbų parodą „12 diena”. Toks buvo pretekstas su klaipėdiečiu save vadinančiu Džonu atvirai pakalbėti apie kūrybą ir pinigus, apie šeimą ir Dievą, apie rudens depresiją ir Tadžikijos saulės ilgesį.
Aktyviai dalyvauji bendrose parodose ir projektuose, tačiau paskutinė personalinė tavo paroda buvo 2003 metais. Kūryba tau – lėtas procesas?
Kiekviena paroda yra nemažas vargas. Norint ją padaryti reikia sutelkti jėgas, ir pinigų nemažai reikia. Keramika – fiziškai sunkus ir brangus menas. Brangiai kainuoja pats molis, jo išdegimas, oksidai. O kiek kūrinių sunaikina krosnis! Būna, kad ištrauki iš jos tik šukes arba visai kitokios spalvos darbą nei tikėjaisi.
Dabar sau ir kitiems žadu, kad rengsiu parodas dažniau.
Lyginant su kolegomis dirbu pakankamai greitai. Ilgiausias procesas – sugalvoti kūrinio idėją. Paskui įgyvendinti ją man pavyksta greitai, nes dirbu neatsitraukdamas. Šiai parodai ruošiausi Panevėžyje. 7 valandą ryto jau pradėdavau minkyti molį ir iki 11 val. niekur neišeidavau. Ir taip 10 dienų. Kai niekas netrukdo, ten pat miegi, ten pat dirbi – produktyvumas super.
Klaipėdoje aš tokių sąlygų neturiu. Čia yra šeima, draugai, o kūrybai reikia vienatvės, atsiribojimo, kad niekas netrukdytų. Be to, ten buvo didelė molio degimo krosnis, tad galėjau imtis didesnių darbų. Savo dirbtuvėse turiu tik mažą krosnelę, tai riboja galimybes.
Iš kur semiesi idėjų kūrybai?
Pavyzdžiui, darbo „12 diena” idėja kilo poilsiaujant Ignalinoje. Prie mūsų namelio buvo širšių lizdas ir tie vabzdžiai nedavė ramybės per visas atostogas. Pradėjau tas bites eskizuoti, mąstyti apie jas. Kai pradedi lipdyti dažnai idėja pakinta, nes molis, technologija taip pat diktuoja savo sąlygas.
Bonsų medelius taip pat per atostogas sugalvojau. Išsitiesdavau čiužinį kieme, gulėdavau ir stebėdavau krūmus. Gamta man yra vienas iš svarbiausių įkvėpimo šaltinių. Ji nepakartojama, pasižiūrėkite aplinkui, į žoles, krūmus, medžių lapus, bet ką kokios formos, kompozicijos. Taip sugalvojau padaryti savo medžių sodą, savo molio oazę.
Šioje parodoje nutolsti nuo iki šiol būdingų keramikos formų, demonstruoji molio plastikos universalumą nuo smulkių, kruopščių, dekoratyvių formų iki monumentalių lauko keramikos skulptūrų.
Ruošdamasis šiai parodai daug eksperimentavau. Man nepatinka, kai menininkai eksploatuoja vieną temą visą gyvenimą. Mėgstu ieškoti naujų dalykų, nenoriu atsilikti nuo jaunimo (juokiasi), tapti senamadišku klasiku.
Žinoma, pati keramika yra gana konservatyvi meno šaka, nuo technologijos niekur nepabėgsi.
15 metų Klaipėdoje gyvuoja tavo vardo galerija. Kaip ją vertini šiandien?
Šiandien galeriją galiu vertinti tarsi iš šalies, nes nuo 1997 metų ją praktiškai perėmė mano žmona Andželika. Aš galerijos veikloje dalyvauju tik kūrybiškai.
Manau, kad Baroti galerija šiandien turi neblogą savo vardą ir vietą Klaipėdoje ir Lietuvoje. Klaipėdoje nėra daug galerijų, kurios keltų šurmulį, vystytų meninį judėjimą. Baroti galerijoje 15 metų kas dvi trys savaitės nuolat keičiasi parodos.
Tai yra kruvinas darbas, nuolatinė įtampa, kartais labai sudėtingas bendravimas su menininkais, rūpesčiai dėl plakatų, kvietimų ir t.t. O pinigų iš to neuždirbsi.
Nors kurdamas šią galeriją 1992 metais ir nesitikėjau iš jos uždirbti. Buvo laikai, kai pats primokėdavau, kad tik ji išsilaikytų, nes tada menas Lietuvoje išgyveno krizę.
O dabar?
Dabar jau geriau. Dabar jau yra ratas pirkėjų, atsiranda vis daugiau meno kūrinių kolekcininkų, tačiau menas – ne duona, kasdien jo niekas neperka ir negali gyventi vien tik iš galerijos.
Kaip menininkai gyvena, kaip planuoja savo išlaidas, jeigu niekada nėra tikri dėl pajamų? Man tai – didelė paslaptis…
Na, yra nematomi užsakymai. Aš, pavyzdžiui, gaunu nemažai užsakymų keramikos darbams, skirtiems interjerui papuošti. Pastaruosius trejus metus sulig statybų suaktyvėjimu ypač padaugėjo lauko keramikos užsakymų. Žmonės suprato, jog lauko keramikos darbas toks pats tvirtas kaip akmeninė skulptūra, gali stovėti 100 metų, o kaina jo – gerokai mažesnė.
Žinoma, aš negaunu algos kiekvieną mėnesį, bet padaręs didesnį užsakymą pusę metų galiu gyventi. Tiesa, neturiu prabangaus namo, nei mašinos. Pažiūrėk, milijonieriams dažnai jų milijonų neužtenka, o graudžias pajamas gaunantys pensininkai sugeba ne tik patys pragyventi, bet dar ir vaikams padėti, susitaupyti. Štai kas man yra paslaptis.
Džonai, esi savotiškas Tadžikijos ambasadorius Klaipėdoje. Kada Baroti galerijoje pamatysime tavo tautiečių kūrybos parodą?
Tai sena mano svajonė, tačiau pačioje Tadžikijoje, kad ir kaip būtų keista, meno kūriniai gana brangiai kainuoja. O jų transportavimo kaštai – nežmoniškai dideli. Vien man pačiam kelionė į gimtinę atsieina 3-4 tūkstančius litų, tačiau tos minties dar neatsisakiau.
Tik baigęs studijas tuometiniame Vilniaus dailės institute, Tadžikijoje buvau suorganizavęs 2 mėnesių trukmės plenerą Klaipėdos keramikams, kurį jame dalyvavusieji iki šiol atsimena. Tačiau griuvus Sovietų sąjungai – ryšys su Tadžikija tapo labai komplikuotas. Tik atsiradus internetui tenai užsimezgė normalus, europietiškas bendravimas su artimaisiais. Dabar dažnai kalbamės per internetą ir jau tokios nostalgijos nejaučiu.
Artėjant senatvei žmonės pajunta sentimentus gimtinei. Kur pats norėtum praleisti gyvenimo saulėlydį?
Paprastai mes neplanuojame senatvės, galvojame, kad amžinai jauni būsime, nors niekada negali žinoti, kada ir kur tavęs galas laukia.
Žinoma, norėčiau senatvėje gulėti sau vynuogyne saulės atokaitoje, bet nenoriu likti vienas. Tadžikijoje yra tėvo palikimas – namas su dideliu sodu ir vynuogynu. Ten mano broliai, bet jie visi vyresni…
Čia, Klaipėdoje, – mano šeima, mano vaikai.
Jeigu kas atsuktų laiką atgal 20-30 metų, ką pakeistum savo gyvenime?
Nieko. Nesigailiu nei dėl savo profesijos pasirinkimo, nei dėl to, kad į Lietuvą atvažiavau. Esu laimingas, turėdamas du sveikus, šaunius vaikus. Nieko nesigailiu.
Faktas, kad 50-mečius ištinka vidutinio amžiaus krizė. Jie pradeda žavėtis dvigubai jaunesnėmis moterimis, rašyti eiles, sveikai maitintis… Ar nejauti ko nors panašaus?
Ne, bet dar tik 5 dienos, kaip 50-metis esu, gal dar pajusiu (juokiasi). Dabar mane yra ištikusi kasmet pasikartojanti rudens depresija. Nepernešu rudeniško oro, kuris nei šiltas, nei šaltas. Nežinau, kaip apsirengti, nuotaikos keičiasi, jaučiu įtampą, susikaustymą.
Kaip tikras lietuvis… Sakyk, kas tave iki šiol stebina Lietuvoje, ko negali suprasti?
Tėvų ir vaikų santykių. Man iki šiol nesuvokiamas dalykas,kaip vaikas gali pakelti balsą prieš tėvą. Tadžikijoje tai yra neįmanomas dalykas, ten vaikai su tėvais net gerti alkoholį, rūkyti prie vieno stalo negali, nes tai būtų nepagarba vyresniam. Mandagumas, pagarba vyresniam – mūsų kraujyje. Ačiū Dievui, mano vaikai, nors ir neauklėti pagal tadžikiškas tradicijas, tai turi.
Tačiau pats, užaugęs aplinkoje, kur puoselėjamos musulmoniškos tradicijos, tapai atskalūnu.
Baigęs 10 klasių pradėjau savarankišką gyvenimą, kuris mane nuvedė kosmopolitizmo keliu. Gerbiu visas tradicijas ir visas religijas, bet neturiu religinių kanonų. Tikiu Dievu, jo bijau, su juo kalbu, bet jis man – bevardis.