Pagal popierius – ūkininkas, pagal natūrą – verslininkas, pagavęs laimės paukštę augindamas… vištas ir žąsis.
Didžiausią pulką žąsų Lietuvoje auginantis, tačiau duoną užsidirbantis prekiaudamas paties išaugintomis vištaitėmis, Panevėžio rajono gyventojas Algirdas Bielinis džiaugiasi reikiamu laiku atsidūręs reikiamoje vietoje. O tai buvo prieš dvidešimt metų.
Reikiamu laiku – reikiamoje vietoje
„Atsitiko taip, kad manęs, baigusio chemijos mokslus ir gavusio paskyrimą į Panevėžį, gamyklai, į kurią buvau siųstas, kažkodėl nereikėjo. Tiesą sakant, labai dėl to nenusiminiau. Buvau jaunas, sveikas, darbo nebijojau, o ir gauti jo tada nebuvo sudėtinga. Taigi dirbau miesto įmonėse, viešojo maitinimo sektoriuje, kol galop atsidūriau kolūkyje. Ten man patikėjo rūpintis statybomis”, – kelią savo verslo link prisiminė A.Bielinis.
Norėdamas kuo tvirčiau „pririšti” jauną vyrą prie kolūkio, jo pirmininkas pasiūlė nupirkti jam didžiulį prieškariu statytą dviejų galų namą, kuris stovėjo vienkiemyje, už poros kilometrų nuo tuomet itin judraus Rygos-Vilniaus kelio. A.Bielinį, kuris buvo neseniai vedęs ir susilaukęs dvynukių, iš pradžių šiek tiek baugino nuošalumas. Tačiau giminaičių įkalbėtas jis sutiko ir netrukus tapo naujakuriu.
Tai atsitiko tada, kai sovietinei santvarkai jau artėjo galas. Netrukus kolūkio suremontuotas namas tapo Bielinių nuosavybe. „Argi ne laiku atvykau į vienkiemį?” – šypsojosi vyriškis.
Karolių era
Įsigijęs namą A.Bielinis nebeilgai buvo kolūkietis. „Sumaniau spausti karolius ir vežti juos į Rusiją. Lietuvoje šis verslas klestėjo, tačiau mano krašte – Raguvoje – tuomet niekas juo nesivertė”, – prisiminė vyras. Jis teigė, jog prisikrovęs pilnus krepšius karolių apvažinėjo didžiąją dalį europinės Rusijos, išmaišė Ukrainą ir visur jautėsi esąs labai reikalingas.
„Neįsivaizduojate, kaip parduotuvių vedėjos laukdavo mūsų, kaip džiaugdavosi tais karoliais! Manau, pradžiugindavome moteris todėl, kad jų parduotuvių lentynos būdavo visiškai tuščios. Gauti bet kokią prekę, nors ir mūsų spaustus bei suvertus plastmasinius karolius, joms būdavo džiaugsmas”, – pasakojo A.Bielinis.
Tačiau papuošalų era baigėsi, kai buvo užverta Lietuvos ir Rusijos siena. Vyriškis prisiminė pirmojo verslo patirtį: „Tai atsitiko taip greitai, kad net visų pinigų už parduotus karolius nebespėjome parsisiųsti.”
Nuo karvių – prie paukščių
Atsiradus muitų ir daugybei kitų mokesčių karolių nebeapsimokėjo vežti iš Lietuvos, o mūsų šalyje jų niekam nereikėjo, todėl A.Bielinis nusprendė auginti karves ir parduoti pieną. Paskui vertėsi augindamas kiaules ir avis. „Tačiau visa tai trukdavo neilgai. Vos pamatydavau, jog „nebesuvedu galų” – tai yra krinta pieno ar mėsos kainos, kaipmat atsisakydavau gyvulių, – pasakojo jis. – Nedaug trūko, kad, atsikratęs karvių ir kiaulių, tapčiau stručių augintoju. Mat buvo metas, kai valdininkai labai agitavo auginti šiuos Afrikos paukščius. Bet kai pradėjau aiškintis, pasirodė, jog mėsos supirkėjus domina tik tie, kurie gali pateikti po dvidešimt tonų strutienos. Apsvarsčiau, kad man tai būtų pernelyg sudėtinga. Tada susidomėjau mažesniais paukščiais.”
Tapo paukščių pardavėju
Prieš penkiolika metų ištyręs rinką A.Bielinis pajuto, kad turgavietėse itin populiari prekė – višta. Jis ėmė važinėti po paukštynus, supirkti raibąsias ir prekiauti jomis turguje. Tačiau labai greitai atsirado konkurentų ir perpardavimas tapo ne visų geriausias „biznis”.
„Skaičiuodamas pajamas suvokiau, kad galbūt naudingiau pačiam vištas auginti ir parduoti, o ne prekiauti kitų išaugintomis. Taigi įsigijau tūkstantį vištaičių ir pradėjau jas veisti”, – verslininkas atskleidė, kaip atsirado jo paukštynas.
Šiuo metu A.Bielinio paukštyne per metus išauginama ir parduodama 30 tūkst. vištų. Jos išvežiojamos po Lietuvą, iškeliauja ir į gretimą Latviją.
Be to, verslininko ūkyje yra bemaž pusė tūkstančio žąsų. Paprastai jos auginamos iki Kalėdų, o paskui parduodamos. Įvairios šalies įmonės, iš A.Bielinio supirkusios žąsis, dovanoja jas savo darbuotojams.
Viršininkė – gamta
„Stengiuosi plėtoti tokį verslą, kuriam pakaktų mudviejų su žmona pastangų. Nenorėčiau būti atsakingas už samdinius”, – prisipažino vyras. Jis ne tik nenori būti už ką nors atsakingas, bet ir pats nepageidauja paklusti kitiems.
„Dabar didžiausia mano viršininkė – gamta. Jei tik subjūra oras, blogėja ir mano nuotaika. Tuomet naktimis nemiegu, nuolat stebiu dangų: ar tik nesiartina audra? Mat jei nutrūktų elektros tiekimas, išsijungtų ventiliacija, visas mano verslas žlugtų per valandą. Laimė, kol kas to pavyko išvengti”, – sakė A.Bielinis.
Perspektyva – triušiai?
Pokalbio pradžioje vyras prisipažino, kad mėgsta kaitalioti darbus, o baigė pašnekesį kitu prisipažinimu: esą žąsis ir vištas auginsiąs tol, kol šios būsiančios paklausios. „O tada galbūt tapsiu triušių augintoju…” – svarstė A.Bielinis, valdantis smulkų, bet gajų ir prie rinkos sąlygų prisitaikantį verslą.