Smėlio audras sukelia ne gamtos reiškiniai, o žmonių veikla. Praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje Kinijoje aktyviausiai buvo plėtojama žemdirbystė. Neretai žmonės žemę dirbdavo barbariškais metodais – nesusimąstydami apie pasekmes, siekdami momentinės naudos. Pavyzdžiui, buvo išdžiovinti praktiškai visi požeminiai šaltiniai, o dabar nėra jokios galimybės juos atkurti. Dėl praeities klaidų gali išnykti ir vienas pasaulio stebuklų.
Didžioji kinų siena, kurios ilgis buvo 6,4 tūkst. kilometrų, pastaruoju metu smarkiai sutrumpėjo. Vien Gansu provincijoje „išgaravo” beveik 60 kilometrų ruožas, pastatytas Hanšui dinastijos laikotarpiu. Vietos kraštotyros muziejaus direktorius Čžou Shengru aiškina, kad siena Gansu teritorijoje buvo iš purvo, molio ir supresuotos žemės, todėl ją labiau veikia erozija.
Siena ne tik trumpėja, bet ir darosi žemesnė. Anksčiau jos aukštis nuo žemės iki viršaus buvo penki metrai, o dabar kai kuriose vietose siekia vos du metrus. Visiškai išnyko stebėjimo bokštai.
Ne mažesnę žalą istoriniam paveldui daro dešimtmilijoninė turistų armija, kasmet suvažiuojanti pasigrožėti Didžiąja kinų siena. Smalsūs ekskursantai stengiasi užlipti ant pačių neprieinamiausių vietų, mėgsta vaikščioti gresiančiais griūti ruožais. Be to, labai išpopuliarėjo vakarėliai prie sienos, o tai anaiptol jos nestiprina.
Senovės saugotojai mėgina savo rankomis gelbėti vieną šalies simbolių – savanorių būriai atstato labiausiai nukentėjusias sienos dalis. Nuo smėlio audrų ją planuojama apsaugoti gretimas teritorijas apsodinant augmenija.
Didžioji kinų siena – vienintelis žemėje statinys, matomas iš kosmoso. Kol kas.
Didžiąją kinų sieną kasdien aplanko tūkstančiai žmonių.