V.Kernagis sako atlaikysiąs negandas

„Bėda stiprina žmogų”, – dalijosi patirtimi po pertraukos viešumoje vėl pasirodęs 56 metų populiarus dainininkas, aktorius ir renginių vedėjas Vytautas Kernagis.

Ketvirtadienį į sostinės knygyną „Baltos lankos” susitikti su maestro V.Kernagiu sugužėjo minia žmonių. Tądien onkologine liga sergantis atlikėjas turėjo pasirašyti ant ką tik išleistų kompaktinių plokštelių rinkinių „Klasika”. Laukdami autografų į eilę kantriai stojo ir estrados grando gerbėjai, ir bičiuliai. „Dvi valandas pasirašinėjau”, – stebėjosi V.Kernagis.

Kai žmonės išsiskirstė, atlikėjas papasakojo, kaip ir kuo gyvena pastaraisiais mėnesiais.

Didelis stimulas

„Ar dar rengsiu tokių akcijų? Ne. Ji unikali. Prie populiarumo reikia pratintis pamažu. Kai populiarumas ateina, kada tau 56-eri, jis būna labai netikėtas.

Kurį laiką slėpiausi nuo žmonių, bet dabar nebenoriu. Turbūt lapkričio mėnesį Kaune, Laisvės alėjoje, bus atidengtas paminklas Danieliui Dolskiui. Tai mano idėja ir aš prie to prisidedu. Kompaktinių plokštelių pasirašymo akcija knygyne – man beprotiškai didelis stimulas. Ši popietė man suteikė nepaprastai daug džiaugsmo. Nesitikėjau, kad taip gausiai susirinks žmonių. Dalijant autografus į pabaigą net mano parašas šiek tiek pasikeitė”, – sakė V.Kernagis.

Maži džiaugsmai

„Vienintelis dalykas, apie kurį kol kas nenoriu šnekėti, – tai liga. Šiuo metu vyksta procesas. Po kokio mėnesio ar dviejų bus aišku, kur link viskas krypsta. Tada ir galėsime pakalbėti. Kaip žmogus, perėjęs tris chemoterapijos kursus, atrodau visai neblogai.

Tikrai jaučiuosi laimingas. Nepasiduodu. Esu kupinas optimizmo ir turiu planų. Ir nieko čia nepadarysi – esu Jautis. Ko noriu? Gyventi. Grybauti. Laukiu žiemos, kad anūkai galėtų važinėti nuo kalniuko. Noriu, kad jie augtų sveiki. Kad visi būtų laimingi.

Kai ateina bėda, pradedi kreipti dėmesį į labai mažus dalykus ir džiaugtis, jog jie egzistuoja. Ta bėda mane moko džiaugtis nedideliais dalykais. Anksčiau pro juos praeidavau ir nekreipdavau dėmesio. Atrodydavo, jie privalo būti. Paskui suvoki, kad neprivalo, o yra tada, kada juos pastebi.

Padariau tokių keistų, malonių atradimų. Bėda stiprina žmogų. Stiprus yra ne tas, kuris muša, o tas, kuris atlaiko. Esu tas, kuris atlaikys”, – įsitikinęs populiarus dainininkas.

Priminimas, kad nepalaidotas

„Ar ši popietė yra sugrįžimas į visuomenę? Tai priminimas, kad esu nepalaidotas. Kita vertus, juk žinote, apie ką kalbu – nekrologai gyvam esant yra toks ilgo gyvenimo ženklas, kad už tą šoką esu dėkingas vienam iš mūsų dienraščių”, – gandus apie tariamą mirtį prisiminė estrados legenda. Rugsėjo pradžioje daug žmonių buvo šokiruoti, kai gavo žinutes mobiliuoju telefonu ar pranešimus elektroniniu paštu, jog mirė V.Kernagis. Netrukus paaiškėjo, kad visa tai bjaurus piktavalių žmonių paskleistas gandas.

Per Kalėdas – paties rinkti grybai

„Yra tam tikra gydymo specifika. Būna dienų, kai nieko nenori. Paskui būna nedidelis smagus laikotarpis, kai vėl pradedi skaityti, žiūrėti „teliką”, naudotis internetu, atsakinėti į laiškus. Toks metodas: duoda įkvėpti gryno oro ir vėl muša. Bet taip reikia, ir aš tai suvokiu. Kadangi suvokiu, kad taip reikia, tam pasiduodu.

Ar ką nors kuriu? Dabar kuriu ateities planus.

Jau grybavau. Kalėdoms yra padžiovintų baravykų. Viskas gerai. Grybavau tarp pirmo ir antro chemoterapijos seanso. Tokiu metu, kai atskiriu spalvas, važinėju automobiliu, vaikštau į parduotuves, – pasakojo V.Kernagis ir prisipažino: – Kitąsyk net parūkau…”

Skaito komentarus

„Kartais paskaitau interneto komentarus. Jeigu būna gera nuotaika. Bet šiaip nuotaikos sau negadinu. Pats komentarų apie savo problemas nerašau. Kartais pykstu, kartais džiaugiuosi, bet tekstų apie save nekomentuoju.

Prie kai kurių kitų straipsnių parašau komentarus. Jeigu sujaudina. Sakykim, „Meilė ir mirtis Veronoje” tikrai buvo ne pirmoji lietuviška roko opera. Toks teiginys mane sunervino. Pirmoji buvo Viačeslavo Ganelino „Velnio nuotaka”.

Į mobiliuoju telefonu gaunamas žinutes neatsakau. Atsiliepiu tik į tuos skambučius, iš kurių matau, kas skambina. Neatsakau, jei nežinau, kas skambina ir su kuo kalbėčiau: korespondentu, draugu ar priešu.

Žinučių siunčia daug. Siūlo ekstrasensų paslaugas. Grybus, užkalbėjimus… Tačiau tikiu dabar mane gydančiu mediku – Alvydu Česu. Jis yra Lietuvos chemoterapijos draugijos pirmininkas, 40 metų klaipėdiškis. Fantastiškas, nuostabus žmogus – linksmas, suprantantis situaciją. Aš juo tikiu. O tikėjimas mano situacijoje yra labai svarbu”, – tvirtino Klaipėdoje besigydantis dainininkas.

Priprato prie savo išvaizdos

„Kai pirmą kartą išvydau save tokį veidrodyje, pasidarė šiek tiek kraupoka. Bet pamažu visi įprato, net anūkai. Nors jiems buvo sunkiausia, nes anūkams aš, senelis, buvau tarsi ikona. Ir pats jau pripratau prie dabartinio savo vaizdo, – apie pasikeitimus kalbėjo V.Kernagis. – Bet kai nematau savęs, jaučiuosi kaip anksčiau. Kada pastarąjį kartą neturėjau barzdos? Oi, nežinau. Grįžęs iš kariuomenės po kažkokio baliaus buvau ją nusiskutęs. Tada tai buvo klaida, o dabar – toks gyvenimas.”

Kartais tampa labai sunku

„Kada nors, jei vėl užsiauginsiu plaukus, barzdą, gal ir pats surengsiu koncertą. Bet truputį luktelėkime. Taip toli dar neplanuoju.

Publikos kol kas nepasiilgstu, nes dabar iš esmės rūpinuosi savimi. Tai nėra lengva. Kartais būna labai sunku. Chemoterapija yra… neduok, Dieve. Kas tai patyrė, supras. Nėra kada galvoti apie žiūrovus.

Tiesiog kartais norisi pabūti tarp žmonių, kad galėčiau pakalbėti, ką nors papasakoti. Šito kartkartėmis pasiilgstu”, – prisipažino maestro.

Trumpai

„Baigiau keturis aktorinio meistriškumo kursus, penkis – režisūros ir tris – chemoterapijos”, – vardijo autobiografinius faktus V.Kernagis.

Galima pridurti: 1995 metais maestro apdovanotas Antano Šabaniausko premija, 2000-aisiais – „Bravo” premija už nuopelnus, 2002 metais – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi.

Muziko Donato Katkaus teigimu, V.Kernagis pristatytas Nacionalinei kultūros ir meno premijai.