Stalino represijų slaptoji prasmė

„Represija (lot. repressio – nuslopinimas, numalšinimas), bausmė, baudžiamoji priemonė; politinės prievartos priemonė, kurios griebiasi valstybės valdžia.” (Tarptautinių žodžių žodynas)

Represijų Sovietų Sąjungoje simboliu tapo 1937 metai, žmonių praminti „ježovščina”. Šie metai išsiskiria ne suėmimų masiškumu – išbuožinimo ir iškazokinimo metais jų turbūt būta dar daugiau. Jie unikalūs tuo, kad tai buvo ne vien represijos.

1937-aisiais suiminėdavo ir kenksmingus, ir naudingus, ir skeptikus, ir nuoširdžiai atsidavusius valdžiai, ir tikinčiuosius, ir ateistus. „Represuotųjų” pasirinkimas buvo absoliučiai nelogiškas, tarytum čekistai būtų atsivertę telefonų knygą ir nežiūrėdami baksnoję pirštu. Matyt, siekta jau nebe bausti kaltuosius, o įbauginti visuomenę. Kad kiekvienas žmogus įsisąmonytų: bet kurią naktį jo gali atvažiuoti „juodasis varnas”.

Teroro metafizika

Stalinas neslėpė uždavinio: sukurti socializmą kurioje nors „atskirai paimtoje” šalyje. Bet štai klausimas: kaip to pasiekti? Mokyti kiekvieną virėją valdyti valstybę, siekti prekių gausumo per laisvą darbą su šūkiu „Iš kiekvieno pagal sugebėjimus”? Trečiam dešimtmečiui baigiantis Stalinui paaiškėjo, jog darbo žmonių entuziazmu socializmo nesukursi. Papildydamas tezę apie „atskirai paimtą” šalį jis paskelbė kitą: „Socializmui vystantis klasių kova aštrėja.” Tai pateisino jėgos panaudojimą iš viršaus, taip vertus liaudį rodyti darbo entuziazmą: tik pabandyk nerodyti! Prasidėjo stalininės represijos, užgniaužusios bet kokį pasipriešinimą komunizmo kūrimui.

Maža to! Stalinas suprato, kad socializmas duos tikrų vaisių tik tuo atveju, jei žmonės patikės jo sakrališkumu, t.y. jei jis taps nauja religija. Ir sovietinės liaudies vadas rado sprendimą: praktiškai parodyti, jog socializmas savo valstybės asmenyje turi pagrindinį Dievo atributą – duoti ir atimti gyvybę ne dėl kokių nors nuopelnų ar prasižengimų, o vien tik nenuspėjama savo valia.

Kad sovietų valdžia paveldėjo tą dievišką prerogatyvą, kaip tik ir parodė teroras. Tai pakeitė viską iš pagrindų: apie tą, kuris pasisavino teisę bausti ir pasigailėti, negalima galvoti kitaip, kaip tik su šventu virpuliu. Taip ir pradėjo galvoti apie sovietų valstybę, beje, visi.

Tas, kurį sušaudydavo, įžvelgdavo likimo pirštą ir mirdamas sušukdavo: „Tegyvuoja socializmas!” O tas, kuriam pro šalį pravažiuodavo „juodasis varnas”, būdavo be galo dėkingas valstybei, kad dovanojo jam gyvenimą.

Aukščiau už carą

Grynasis teroras truko palyginti neilgai – iki Ježovo pašalinimo 1938-ųjų pabaigoje. Bet visuomenei jis padarė kolosalų psichologinį poveikį. Kad ir kaip būtų paradoksalu, šis siaubingas Stalino veiksmas paspartino garsųjį jo kultą, kulminaciją pasiekusį būtent 1937 metais.

Kartais Staliną vadina caru; iš tikrųjų jis save pakėlė aukščiau už carą. Caras irgi turėjo valdžią bausti ar pasigailėti, tačiau ji priklausė ne jam asmeniškai, o Dievui, kurio pateptasis jis ir buvo. Sovietų valdžia sunaikino Dievą, todėl Stalinas sielas valdė pats, t.y. jis pats tapo dievu.

Tačiau sudievinimas, savaime aišku, buvo grynai asmeninis. Sušukti „Už Tėvynę, už Staliną!” buvo natūralu, bet jei kas nors būtų sušukęs „Už Tėvynę, už Chruščiovą!”, tokį būtų palaikę psichiškai nesveiku. Todėl Staliną pakeitęs Chruščiovas pasirinko kitą būdą pakilti liaudies akyse, nors represijas kitaip galvojantiesiems taikė gana dažnai…

P.S. Šio straipsnio autorius – žinomas Rusijos žurnalistas. Verta atkreipti dėmesį į jo evoliuciją: giliai atskleidęs stalininio teroro šaknis, straipsnio pabaigoje… jo pasiilgsta. Štai paskutinė pastraipa.

„Kartą kalbėdamasis su žurnalistais Putinas pasiskundė, kad Sibire neteisėtai kerta mišką ir rąstus parduoda į užsienį. Vladimirai Vladimirovičiau, juk Jūs prezidentas, išleiskite įstatymą: užtikus savavališkus medkirčius pirma salvė – į orą, antra – į pažeidėjus. O jeigu jūroje sučiups brakonierius su krabais – laivą konfiskuoti, o įgulą – į gyvsidabrio rūdynus. Nejaugi mūsų vadovybė išties mano, kad padaryti šalyje tvarką įmanoma grynai humaniškais metodais, be mirties bausmės, be griežto teisingumo?”

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Įvairenybės su žyma , , , .

1 atsiliepimas į "Stalino represijų slaptoji prasmė"

  1. sluotrazis

    Apie paskutinę šio straipsnio pastraipą :

    O kaip dar belieka paklausti?
    O ką galvoti apie mūsų Lietuvėlės valdančiuosius, kurie ir prie socializmo gyveno kaip inkstai taukuose, o šiandien vagia, valdo ir dar giriasi, mol, kaip jie tiesiog pasiaukojančiai dirba LR ir visiems mums. Rusijoje miškai, o Lietuvoje, pvz, viešbučiai ir kt nekilnojamas turtas. Seimas oficialiai įrodo, kad pensininkas Nr.1 pavogė iš Lietuvos žmonių bent 32 mln(mažiausiai), o jam dzin. Komunistai gajūs, todėl visai nesistebiu dėl paskutinės šio straipsnio pastraipos.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.