Vieniši, kenčiantys skausmus, mirties laukiantys milijonieriai senukai apvertė lietuvės rašytojos Janinos Survilaitės gyvenimą aukštyn kojomis. Šešeri metai šalia turtingų šimtamečių šveicarų lėmė, kad atsirado romanas „Vila „Edelveisas”, o jo autorei įrodė, kad nuo skausmo vaistų nėra, net jei banke dūla milijonai.
Rašytoja J.Survilaitė, kelias savaites praleidusi Lietuvoje, pirmadienį vėl grįžo namo – į Šveicariją. Skubėdama susitikti su senais draugais, pabūti su jaunesne dukterimi ir anūku, Šveicarijos lietuvė skyrė pasimatymą ir LŽ skaitytojams.
– Romane „Vila „Edelveisas” pasakojate slaugytojos išgyvenimus ir nutikimus milijonierių senelių slaugymo namuose, suintriguojate detektyvine vienos senutės mirties istorija. Kiek tikra tai, apie ką pasakojate knygoje?
– Mintis parašyti romaną kilo pirmosiomis darbo senelių namuose dienomis. Ta vila vadinosi kitu vardu, ne „Edelveisas”. Kai pamačiau man visai naują, neregėtą atmosferą, iškart supratau, kad parašysiu apie juos knygą. Kur veiksmas vyksta senelių namuose, 95 proc. yra asmeninių išgyvenimų, autentiškų istorijų.
Jei knygą būčiau parašiusi prieš dešimt metų, nebūtų tos detektyvinės intrigos, nes nebūčiau drįsusi atvirai rašyti apie vadinamuosius senukų numarinimus. Kadangi vienam slaugytojui buvo iškelta byla ir įrodyta, kad jis „pagelbėjo” vienam pacientui numirti, nebijojau apie tai pasakoti. Knygoje viskas dar ir sušvelninta, realybė kur kas žiauresnė.
– Ar seneliai yra prašę jūsų padėti numirti?
– Niekada. Net jei prašytų – tokių atvejų esu girdėjusi, – negalėčiau to padaryti. Esu katalikė. Negalėčiau nužudyti žmogaus. Ypač, kai pažįstu senuką, slaugau, bendrauju su juo. Eutanazija Šveicarijoje įteisinta, veikia organizacija „Exit”, ji suteikia žudančią priemonę. Tas, kuris nori mirti, turi iš „Exit” gautą tabletę ar kokteilį suvartoti pats. Kiek žinau, dabar diskutuojamas įstatymas, jog ne tik pats ligonis, jei serga psichikos, nepagydoma liga, bet ir gydytojų komisija gali nutarti žmogui nutraukti gyvybę, kad jis nesikankintų.
Visų bėdos tos pačios
– Ko išmokote, dirbdama viloje, slaugydama šimtamečius milijonierius?
– Tai sunkus, bet įdomus darbas. Bendravimas su senukais yra nepakartojamas dalykas. Pakeitė mane ir mano gyvenimą, požiūrį į senatvę, į ligas. Apvertė viską aukštyn kojomis. Visą laiką maniau, kad milijonus banke, gražius namus turintis žmogus gali pasirinkti ką tik nori, nei jis serga, nei jam ką nors skauda. Pasirodo, gali nebūti vaistų nuo skausmo, depresijos. Visų bėdos tos pačios.
Modernioji medicina žmogaus dienas tempia kaip gumą, nors jis jau norėtų mirti. Viena senutė kas vakarą su mumis – visu personalu – atsisveikindavo, mus išbučiuodavo manydama, kad nebepabus. Kaip ji verkdavo rytais, kai vėl pabusdavo.
Senukų giminaičiai labai šalti ir užsiėmę. Milijonierių vaikai ir anūkai įsisukę į verslą. Beveik visi senukai gailėdavosi, kad tiek daug dirbo. Sakydavo: jei galėčiau gyventi antrą kartą, mažiau dirbčiau, mažiau dėmesio skirčiau buičiai. Nors milijonieriai turėjo tarnaites, nesuprantu, ką jie vadino buitimi.
Džiaugdavosi kelionėmis, rodydavo nuotraukas, pasakodavo prisiminimus. Niekas neminėdavo, kad tais ar tais metais gaudavo geras pajamas. Vis dėlto jiems svarbiausios buvo dvasinės vertybės.
– Kaip nusiteikusi laukiate savo senatvės?
– Nenoriu daug apie tai galvoti. Tikiuosi numirti staiga, kad nereikėtų kažkam būti našta ir norėčiau nesikankinti. Žinau, kad nuo skausmo vaistų nėra. Slaugiau pirmo Europoje vegetariško restorano šeimininkę, kuri kentė siaubingus sąnarių skausmus. Niekas negalėjo padėti. Milijonai guli banke, bet kas iš to? Moteris norėjo numirti. Jos sūnus, kuris paveldėjo restoraną, mirė pirmiau už motiną. Ji dar trejus metus kankinosi, perrašė turtą anūkui, kuris retkarčiais kelioms minutėms pas ją užbėgdavo išsižiojęs, visko nespėjantis.
Slaugė vyrą
– Esate filologė, turite aukštąjį išsilavinimą, prieš išvykdama į Šveicariją dėstėte Klaipėdos universitete. Kaip atsitiko, kad ten dirbote slaugytoja?
– Mano vyras Stanislovas Vaitkevičius nebuvo milijonierius. Turėjau ir norėjau dirbti. Reikėjo padėti dukroms Lietuvoje. Maniau, galėčiau dirbti valytoja ar kiemsarge, bet pasirodė, kad Šveicarijoje moterys tokių darbų nedirba, tik vyrai. Nebent uždarose įmonėse, biuruose. Tačiau ten bet ko neįleisdavo, reikėdavo pelnyti pasitikėjimą. O buvusių sovietinių šalių žmonių „markė” pati žemiausia: ateistai (šveicarų tauta labai tikinti), nesilaikantys Dievo įsakymų. Žodžiu, tinginiai, alkoholikai, paleistuviai.
Todėl darbą rasti buvo sunku. Be to, mano vyrui reikėjo slaugos. Nuėjau į Raudonąjį Kryžių ir paprašiau, kad mane priimtų į slaugytojų kursus.
Pradėjau slaugyti vyrą namie. Jis sirgo vėžiu, liga buvo apėmusi kepenis, likimas buvo aiškus. Bet dar daug ką darydavo pats ir manimi pasirūpindavo. Jis ir patarė puse etato dirbti slauge.
– Ne milijonierius, bet brangiausias ligonis greičiausiai jums buvo vyras?
– Slaugiau jį kiek galėjau. Tik prieš pabaigą su gydytoju pasitariau, šiaip taip prikalbinome vyrą bent tyrimams į ligoninę nuvažiuoti. Ten už trijų dienų jis mirė nuo infarkto. Aštuonerius metus išgyvenome kartu. Jis mirė gegužės 9-ąją. Ta diena jam buvo pati skaudžiausia. Visi šventė pergalę, o jis, kaip ir kiti lietuviai emigrantai, žinojo, kuo rusų pergalė prieš nacius baigėsi Lietuvai, jos žmonėms.
Vedybos be meilės
– Jųdviejų istorija prasidėjo ne dėl karštos meilės, bet dėl vyro ligos. Papasakokite, kaip susiėjo jūsų keliai.
– Su būsimu vyru susirašinėjome trejus metus iki mano kelionės į Šveicariją. Svarstėme. Jam būtinai reikėjo vesti: buvo ligonis, senbernis, neturtingas emigrantas lietuvis. Pribrendo būtinybė turėti namie moterį, galinčią jį slaugyti. Šveicarės niekada nebūtų ėjusios slaugyti, jos nevargtų su ligoniais.
1990 metais, kai Lietuva buvo paskelbta nepriklausoma, išvažiavau. Bet net tokiomis aplinkybėmis nebuvo lengva iš Maskvos gauti vizą, matyt, dėl mano „antitarybinės” biografijos.
Būsimas vyras pasiūlė negrįžti. Su išduota viza ilgių ilgiausiai galėjau būti tris mėnesius. Žinojau, kad ištekėjusi iš karto gausiu Šveicarijos pilietybę ir galėsiu pasilikti. Apsispręsti pastūmėjo aplinkybės: Maskvos išduotos vizos galiojimas kaip tik baigėsi 1991 metų sausio 13-ąją. Kitą dieną turėjau važiuoti atgal į Lietuvą. Kai prasidėjo sausio įvykiai, šveicariški laikraščiai buvo pilni žinių, kad sovietiniai tankai užima Vilnių, yra žuvusiųjų ir sužeistųjų. Su dukromis susirašiau, jos ragino negrįžti, pratęsti vizą, nes „neaišku, kuo baigsis”. Atrodė, kad prasidėjo karas. Nuėjome į vadinamąją svetimųjų policiją, paaiškinome, jie pratęsė trims mėnesiams.
Per tą laiką su vyru labai susidraugavome. Nutarėme susituokti. Į Lietuvą negrįžau septynerius metus. Pas mane viena po kitos trims mėnesiams atvažiuodavo mergaitės – tai viena, tai kita.
– Ištekėjote nemylėdama. Ką jautėte būsimam vyrui?
– Mano vyras buvo eruditas, išsilavinęs, visai kitos kartos žmogus. Vėliau paaiškėjo, kad pažinojo mano tėvą, kuris buvo Šaulių sąjungos vadas Raseinių apskrityje. Tais laikais Raseinių apskritis suėjo su Kauno apskritimi. Mano vyras buvo kaunietis, jaunasis šaulys, o tėvas vadovavo Jaunųjų šaulių sąjungai. Rodydamas savo jaunystės nuotraukas parodė ir mano tėvą.
Tai labai suartino. Augau be tėvo, jis buvo sušaudytas Orenburgo kalėjime per mano gimimo dieną. Mano vyras buvo 21 metais vyresnis už mane. Labai prisirišau. Turėjau tėvo kompleksą, todėl man visą gyvenimą patiko vyresni vyrai. Kai vyras mirė, vienai buvo sunku.
– Koks jūsų gyvenimas dabar?
– Laisvas ir gražus. Kol sveikata gera. Turiu draugą šveicarą, jis menininkas, domisi orientalistika. Įvairiuose pasaulio miestuose rengia parodas, važiuoju kartu su juo. Vyresnioji dukra Vilija ištekėjo už šveicaro, kurį su dviem vaikais žmona paliko, išėjo su Jehovos liudytoju. Jaunesnioji Edita turi trylikametį sūnų Akselį. Augina viena, nes jo tėvelis užsienyje. Mūsų šeimos moterys turi būti stiprios ir savarankiškos.