Uolumas, įgaliojimai ir…

A.Petrusevičius išeina į laisvę. Kai kas jau teigia, jog žlugo afera, kurios autorius yra ne tik plačiai tuo gyręsis ir savo neregėtus nuopelnus viešai reklamavęs Arvydas Pocius. Formalaus išteisinimo sprendimas dar nereiškia, bet proga atidžiau pažvelgti į reikalą tikrai gera. Dar pamename, kaip A.Pocius ašarojo Seimo tribūnoje, kad yra persekiojamas tik už tai, jog parengė „operatyvinį planą”, kaip sulaikyti lietuviškąjį bin Ladeną.

Jo ištikimas pavaldinys ir svarbiausias kontoros antiteroristas A.Paukštė net buvo atitempęs į Valstybės gynimo tarybą spalvingą, paveikslėliais ir komentarais išmargintą schemą, kurios viduryje sėdėjo lietuvių terorizmo tėvas, o aplink išvedžioti įvairiaspalviai punktyrai driekėsi „valstybininkams” neįtikusių politikų, kariškių ir kitų niekdarių link. Valstybės vadovas net sakė, kad ta informacija esanti „labai rimta”.

Rimto tame tikrai nemažai – reikia pripažinti. Ko gero, rimčiausia tai, kad čia nagus bus prikišę ne tik piešinėlių ir schemų autoriai. Prisiminkime dar šį bei tą apie „operatyvinį planą”, kuris apėmė kur kas daugiau negu vien flomasterį ir popieriaus lapą. A.Pociaus planas turėjo būti tik didesnio plano dalis, nes ne jo vieno valia buvo įsukti tokį propagandinį šurmulį, koks buvo paleistas.

A.Petrusevičiaus sulaikymą, bylos eigą ir visus su ja susijusius komentarus lydėjo „demaskuojanti” vaizdo medžiaga. Ten, pasakojant apie milžiniškus ginklų arsenalus, kuriuos sukaupė Lietuvos dešinieji – teroristai „ultrapatriotai”, TV (be abejo, TV3) išties rodė kraunamus ginklus. Tik iš kur? Iš pradžių buvo rodomi A.Petrusevičiaus namai, kituose kadruose – į autobusiuką kraunami ginklai ir šaudmenys, tarp jų „Maksimo” kulkosvaidis ir artilerijos sviedinys. Pastarieji, kaip paaiškėjo, nufilmuoti Kauno jėgerių batalione.

Koks buvo realus arsenalas, kiek ir ko ten išvis rasta, o ir tikroji kaltė bus nustatoma iš naujo. Šis faktas yra ganėtinai iškalbingas ir taip pat pakankamai rimtas. Teismai ir teisėsauga labai jautriai reaguoja į kritiką, vadina ją spaudimu ir reikalauja save gerbti kaip poną Dievą. Tik štai ima ir paaiškėja, kad labai norint žmogų į kalėjimą gali įkišti ir teisėjai, kurių įgaliojimai pasibaigę, bet tai, pasak prokurorų, mažai ką keičia. Įdomu, ar galima dabar įtarti, jog ir bylą sukonstravę saugumiečiai bei prokurorai nebus pažeidę dar kokių smulkmenų.

Terorizmas – dalykas rimtas, matyt, dėl to reikia įvertinti tiesiog išskirtinį teisėsaugos uolumą, visai nepanašų į formalumų vykdymą, kurį iki šiol matėme Gudijoje žuvus pareigūnui.

A.Pociaus planas arba „planelis” buvo gana primityvus. Senas ir geras „teroristo” bičiulis, kurį, kaip žinoma, dėl finansinių ir kitokių sunkumų pavyko užverbuoti karams su teroru, trejus metus įkyriai prašė ką nors parduoti. Išprašė maždaug 1820-ųjų gamybos kolekcinio modelio revolverį ir neveikiantį, prieš Pirmąjį pasaulinį karą pagamintą „Sig Sauer”.

Net Aukščiausiojo Teismo kompetencijos vargu ar būtų prireikę įrodant, kad tai nerimta. Toks prekiautojas ginklais vargu ar būtų buvęs suimtas.

Kadangi VSD žinojo, jog dar esant VYTIES įmonei buvo intensyviai dirbama prie garso slopintuvo konstrukcijos, liepė provokatoriui įkalbėti A.Petrusevičių tokį pagaminti. Slopintuvais, be abejo, naudojasi ne tik nusikaltėliai, tačiau to, kaip atrodė, jau visiškai pakako visiems teisėjams – ir įgaliotiems, ir nebe. Kol byla pasiekė Aukščiausiąjį Teismą.

Žemesnės grandies Temidės tarnai, „atsižvelgdami” į vienarankio žmogaus nuopelnus šalies nepriklausomybei ir už tai lageryje praleistus 12 metų, o ir primiršę, kad ne visi yra įgalioti, „humaniškai” skyrė ne 8, o „tik” 4 metus už grotų.

Maždaug tuo pat metu Vilniuje nagrinėta kita byla – teisti du reguliariosios armijos karininkai, pasisavinę ir pardavę šaunamųjų ginklų už 11 tūkst. litų, bet gavę po 2 metus lygtinai, – didesnio žiniasklaidos dėmesio nesulaukė. Mat nebuvo atitinkamo „operatyvinio plano”. Jo dalis, kaip vėliau aiškėjo iš A.Pociaus ir kai kurių propagandininkų lūpų, buvo panašiai „atskleisti” tilto per Bražuolę ir „Lietuvos ryto” redakcijos sprogdintojus.

Kadangi P.Malakausko pirmtakas tvirtino jau „beveik žinąs”, kas jie tokie, galbūt verta tikėtis, jog bus sulaukta ir naujų „amžiaus laimėjimų”. Atrodo, viskas, ko tam reikia, – kokio nors su VSD, teisėsauga ar itin svarbiais „valstybės ramsčiais” susijusio skandalo. Bylų baigtis tokiais atvejais nelabai nė svarbi – gali baigtis ir kaip ši. Užtat triukšmo ir galimybės rodyti pirštu į miražus bei fikcijas užteks kokiems metams ar daugiau.