Ramų gyvenimą pasaulio čempionai aukoja pergalių aukurui
Kiek kainuoja pasaulio čempiono titulas? Galima suskaičiuoti, kiek lėšų investuota į vieną ar kitą sportininką.
Tačiau neįmanoma rasti tokio vertės mato, kuris padėtų įsivaizduoti, kiek išgyvenimų, vienatvės valandų, savęs varžymo ir saugojimo nuo žemiškų pagundų, nesvetimų paprastam žmogui, dėl pergalės paaukojo atletas.
O kas įvertins nuolat lydintį skausmą, kas pakeis greitai dylančius sąnarius?
Lietuva didžiuojasi lengvaatlečiu Virgilijumi Alekna, dviratininke Edita Pučinskaite, dar neseniai pasaulį stebinusiu triatlono meistru Vidmantu Urbonu.
Visi jie yra tapę pasaulio čempionais. Tačiau kiekvieno jų pergalės kaina – skirtinga.
Ant pergalės aukuro vienam teko sukūrenti nerūpestingą vaikystę, kitam – sveikatą, o trečias negali kasdien matyti ir džiaugtis augančiais vaikais.
Namuose – retas svečias
Disko metiko Virgilijaus Aleknos pergalės – puikiausias atlyginimas žmonai Kristinai už jos vienatvę. Kasmet maždaug po pusmetį ji namuose nemato vyro. Užtat Virgilijui grįžus namo su medaliu, jų laukia keleriopai stipresnis susitikimo džiaugsmas.
„Vidutiniškai Virgio namuose nebūna po 5-6 mėnesius per metus. Kai kada sezonas būna dar intensyvesnis, tuomet vieni su Martynu ir Mykolu gyvename maždaug 7 mėnesius. Bet jo pergalės – mums pats geriausias atlyginimas”, – „Kauno dienai” yra sakiusi K.Aleknienė.
„Daugiausiai laiko praleidžiu svetur, o namuose, būdamas su šeima, atsigaunu. Ačiū Dievui, sūnūs auga sveiki. Tik pastaruoju metu juos retokai matau. Grįžtu iš užsienio, pamatuoju, kiek sūnūs paaugę, ir vėl rengiuosi į kelionę”, – kalbėjo dukart pasaulio ir olimpinis čempionas V.Alekna.
Toks gyvenimo ritmas, kai namuose jaučiasi tarsi svečias, V.Alekną lydi jau daugelį metų. Dabar jis prie to yra įpratęs, tačiau jaunystėje, pripažino disko metikas, pasitaikydavo visokių minčių.
„Jaunystėje buvo visko – ir fizinio, ir psichologinio pervargimo. Pripratau, tapau profesionalas. Darbas neįgrįsta, jei jį kuo nors paįvairini. Taip ir kiekvieną treniruotę: kontroliuoji save, kad neįkyrėtų tūkstančius kartų atliekami pratimai, sugalvoji naujų, pasirenki kitokį ritmą. Yra daugybė būdų.
Man nenuobodu. Atsipučiu dieną – ir to pakanka, kad vėl su šviežiomis jėgomis kibčiau į treniruoklius ar eičiau į stadioną mėtyti diską”, – su jam įprasta vidine ramybe kalbėjo geriausias visų laikų Lietuvos disko metikas.
Sportas atėmė vaikystę
V.Alekna už savo talentą bei pastangas sulaukė ir materialinio atlyginimo, jo šeima yra aprūpinta. Tačiau taip pat pasaulio čempionės titulą savo kolekcijoje turinti Edita Pučinskaitė gali pasigirti kitomis, bet ne materialinėmis vertybėmis, kurias jai suteikė sportas.
Jos kelias į planetos pirmenybių ar prestižinių moterų „Tour de France” lenktynių viršūnę buvo sunkus ir alinantis. Edita savarankiška tapo vos sulaukusi 12 metų, kai teko palikti tėvų namus Naujojoje Akmenėje ir išvykti į Panevėžio sporto internatą. Nors dviratininkė teigia, kad iš sporto ji gavo daugiau, nei jam paaukojo, tie vaikystės ir paauglystės metai, kai šalia nebuvo taip reikalingos mamos, jai buvo patys sunkiausi.
„Dideliam mamos skausmui, į Panevėžį išvykau būdama 12 su puse metų. Tuomet jaučiausi labai didelė, bet dabar suprantu, koks mažas vaikas buvau. Mama tikėjosi, kad aš neištversiu ir grįšiu namo į Naująją Akmenę, bet taip neatsitiko, nors iš pradžių internate man buvo be galo sunku, – prisiminė praeitį dviratininkė. – Nuo tada tapau savarankiška, tėvams nebereikėjo manęs išlaikyti, nes tuo pasirūpino internatas”.
Prisimindama pirmuosius metus Panevėžio sporto internate, E.Pučinskaitė dar ir dabar kalbėjo sunkiai tramdydama jaudulį. Paauglei mergaitei labai trūko mamos, sesių, namų.
Grįžusi namo liedavo ašaras
„Pirmieji metai buvo nežmoniškai sunkūs, daugybę kartų norėjau pabėgti namo. Vargino ir griežtas režimas, dietos, valgykloje virtos kruopos, trys treniruotės per dieną, po kurių jausdavausi pervargusi. Tarp vaikų vyko pati tikriausia kova už būvį, nes silpnesnieji būdavo atleidžiami iš internato. Draugių negalėjau pasirinkti. Internate keturios mergaitės buvome apgyvendintos viename kambaryje, nesvarbu, patikome vienos kitoms ar ne.
Kambaryje turėjome tik vieną rašomąjį stalą, kuriuo teko visoms dalytis. Nuolat stovėdavau eilėse prie užmiesčio telefono kabinų ir skambindavau tėvams. Visas monetas po 15 kapeikų išleisdavau pokalbiams. Vos sulaukdavau penktadienio, kai sėsdavau į autobusą ir kelias valandas važiuodavau namo. Grįžusi išsipasakodavau, išsiverkdavau ir man palengvėdavo, – pasakojo skausmingus išgyvenimus garsi dviratininkė. – Kažkokia jėga man padėjo visa tai išlaikyti. Sporto internatas tuo metu buvo prestižinė įstaiga, todėl į ją įstojus atrodė, kad išsipildė didžiausia mano gyvenimo svajonė”.
Tačiau po metų kitų Editos kelionės namo darėsi vis retesnės – Panevėžyje ji pradėjo jaustis puikiai.
Karjera susiklostė sėkmingai
„Sunkų savarankišką gyvenimą pradėjau tikrai per anksti. Vis dėlto manau, kad aš iš sporto daugiau gavau, negu jam paaukojau. Mano sportinė karjera susiklostė sėkmingai, pasiekiau aukščiausių rezultatų, o tai man suteikė didžiulį pasitenkinimą, vidinį džiaugsmą, suvokimą, kad pavyko realizuoti tai, ko siekiau daugelį metų. Jeigu nebūčiau pasiekusi gerų rezultatų, tuomet tikrai galėčiau sakyti, kad aukojau daug, o atgal negavau nieko. Iš tiesų dėl sporto tūkstančiai atletų daug ką aukoja, bet pasiseka tik nedaugeliui iš jų”, – sakė 1999 metų pasaulio čempionė.
E.Pučinskaitė, sakydama, jog iš sporto daugiau gavo, neturėjo galvoje materialių dalykų, nes moterų dviračių sporte nėra galimybių uždirbti tiek, kiek vyrams.
„Dar viena svarbi pergalė, kurią iškovojau sportuodama – mano vyras Robertas Rosis. Tai, kad sutikau mylimą žmogų, puiki kompensacija už visus vargus”, – juokėsi dviratininkė, prieš keletą metų laimingai ištekėjusi už italo.
Editai pasisekė ir tai, kad su Robertu jiems netenka išsiskirti ilgam laikui, kai ji dalyvauja varžybose. Jos vyras – treneris, todėl visur pora keliauja kartu.
Gyvybė kabojo ant plauko
Vidmantas Urbonas – žmogus, 1999 metais išilgai perplaukęs Nemuną, 1998-aisiais laimėjęs pasaulio ultratriatlono čempionatą. Jis ant pergalės aukuro vos nesudegino tai, ką žmogus turi brangiausia – sveikatos. Jo gyvybė prieš šešerius metus kabojo ant plauko.
Per dažni dideli fiziniai krūviai, dėl kurių inkstai nespėjo valyti organizme susikaupusių toksinų, sutrikdė gyvybinių funkcijų, raumenų veiklą. Medikų ir paties sportininko pastangomis jis pakilo iš ligos patalo, nors ir teko iš naujo mokytis vaikščioti.
Šiuo metu gerai besijaučiantis panevėžietis V.Urbonas jau ne tik visa galva pasinėręs į veiklos sūkurį, bet ir pradėjo sportuoti. Truputį pamišęs? Ne, tiesiog jaučia, kad liko neužbaigtų darbų ir negrąžintų skolų.
„Kiekvienas žmogus eina savo keliu, vedamas tam tikro tikslo. Vienus vilioja uždarbis, kitus – garbės troškimas. Negalėčiau sakyti, kad aš dėl kažko aukojausi. Norėjau įsitikinti, kur yra žmogaus galimybių ribos, – pasakojo V.Urbonas. – Aš skirstau savo gyvenimą tam tikrais ratais. Kai sumanai tikslą ir jį įgyvendini, vienas ratas užsidaro. Kai liga atėmė galimybę sportuoti, šis gyvenimo ratas liko neuždarytas, jame liko plyšys. O aš turiu pradėtą darbą pabaigti iki galo, po to jau imtis aukštesnių tikslų. Todėl visus tuos metus aš kankinuosi, galvodamas, kaip uždaryti tą ratą.
Kai pavyko mano ekologinis žygis Nemunu, mano mintyse ir gyvenime viskas susidėliojo į vietas ir ratas tarsi užsidarė. Bet jau sukosi kiti sumanymai, kurie turėjo tapti riba, nes jaučiau, kad senka jėgos ir galimybių riba artėja. Šie neįgyvendinti sumanymai mane ir slegia. Todėl turiu sugrįžti į sportą, kad uždaryčiau ratą ir tuomet jau ramiai gyvensiu kitą gyvenimą”, – dėstė savo požiūrį V.Urbonas.
Likęs neįgyvendintas jo sumanymas – perplaukti Baltijos jūrą.
Nebaigti darbai verčia blaškytis
„Būdamas sveiko proto žmogus suprantu, kad dar niekam nepavyko perplaukti Baltijos jūros ir vargu ar pavyks. Nuo Gotlando salos iki Ventspilio būtų 145 km, bet aš jau galvoju apie įžanginius darbus”, – ramiai aiškino V.Urbonas.
Ar apie tai jis galėjo pagalvoti gulėdamas ligoninės palatoje prieš šešerius metus?
„Tuomet buvo sunku suvokti, kas atsitiko. Lyg esi kalno viršūnėje, padaręs malonių savo širdžiai darbų, ir staiga atsiduri ties praraja. Vėliau, kai pradėjau po truputį vaikščioti, suvokiau, kad jau negyvensiu taip, kaip anksčiau, kad nebus mano gyvenimo ratų, – prisiminė V.Urbonas. – Tačiau dabar mano sveikata yra gera, atsigaunu ir atrandu savyje jėgų, kurios man galbūt leis sugrįžti į sportą. Galbūt negalėsiu bėgti, bet plaukti sugebėsiu. Tai padėtų man uždaryti svajonių ratą. Kol negaliu to padaryti, blaškausi, nerasdamas sau vietos”.
Rita Urbonienė – ištikimiausia Vidmanto gyvenimo palydovė, lydėjusi ir palaikiusi savo vyrą visuose jo žygiuose.
„Rita niekada nepritarė mano žygiams, tačiau visada buvo šalia. Ką nors sumanęs pirmiausia turiu jai įrodyti, kad man nieko blogo neatsitiks. Bet tai padaryti tūkstantį kartų sunkiau, nei rėmėjui įrodyti, kad man reikia lėšų, – švelniai apie žmoną kalbėjo geležiniu kartais pavadinamas vyras. – Susirgęs supratau, jog didžiausias džiaugsmas yra žmogui duoti, o ne imti. Kai sportavau, aplink mane sukosi labai daug žmonių, kurie man vis ką nors davė, o aš jiems – nieko. Tam tikra prasme netgi išnaudodavau juos, kai jie mane lydėjo į varžybas. Žmona aukojo visą savo gyvenimą dėl manęs.
Po ligos daug mąsčiau ir suvokiau, kad reikia daugiau stengtis dėl kitų. Todėl visą laiką po ligos stengiausi padėti kitiems įgyvendinti savo svajones. Treniruoju vaikus, jaunimą, Alinai Padleckaitei padėjau tapti pasaulio čempione. Panevėžio ir visos Lietuvos žmonės man taip pat labai daug davė, nes į varžybas važiuodavau už mokesčių mokėtojų pinigus. Todėl noriu atiduoti duoklę ir jiems, darydamas gerus darbus”.
Neseniai nuvykęs į pasaulio triatlono čempionatą Danijoje, V.Urbonas visiškai nesirengęs, daug metų beveik nesportavęs, nutarė dalyvauti varžybose, kai jose atsirado viena laisva vieta.
„Norėjau pažiūrėti, kaip jaučiasi nesportavęs žmogus pasaulio čempionate. Man pačiam tai buvo labai neįtikėtina”, – sakė V.Urbonas.
V.Urbonas savo credo yra nusakęs vienomis paties parašytomis eilutėmis – gyvenimo džiaugsmas yra kančiose.
„Tik nesupraskite to tiesiogine prasme. Svarbiausia gyvenime nesustoti, eiti į priekį ir neapsiriboti materialine gerove”, – teigė neeilinės valios vyras.
Sveikata sustreikavo olimpiadoje
Dramatiškai susiklostė neseniai 50-metį atšventusio garsaus Lietuvos bėgiko Aleksandro Antipovo likimas. Jis savo sveikatą paaukojo sportui tiesiogine prasme. Iki šiol galiojančių keturių Lietuvos rekordų autorius, Europos čempionato prizininkas iš sporto pasitraukė 1980 metų Maskvos olimpinėse žaidynėse, kai tiesiog sustojo bėgimo takelyje. Sustoti įveikus daugiau kaip pusę 10 000 metrų distancijos bėgiką privertė venose pradėjęs krešėti kraujas. Jo karjera nutrūko visam laikui.
A.Antipovas neseniai žurnale „Lengvoji atletika” pasakojo, kad, likus dviem savaitėms iki Maskvos olimpiados, jam buvo perpiltas kraujas. Prieš pat varžybas jis pajuto visai nebeturįs jėgų. Vėliau sutriko jo širdies ritmas.
„Nieko nekaltinu. Gal ir pats padariau klaidų – treniravausi pasirinkdamas labai didelius krūvius, širdžiai neleidau pailsėti. Buvau jaunas, nepagalvojau apie pasekmes, veržiausi į bėgimo taką”, – sakė šalies rekordininkas.
Jeigu galėtų sugrįžti į bėgimo taką, autoservise Vilniuje dirbantis A.Antipovas dabar labiau brangintų savo sveikatą.
Dovilė Kamarauskienė