„Mūsų partija pradeda integruotis į valdininkiją – statyti savo žmones, o tai reiškia, kad ji stumia iš valdžios oponentus”, – prisipažino Darbo partijos pirmininkas Viktoras Uspaskichas.
Tokį pranešimą išplatino naujienų agentūra ELTA, remdamasi Kėdainių televizijai, kuri priklauso koncernui „Vikonda”.
Nepaisant V. Uspaskicho patikinimo, kad jis nesiruošiąs dalyvauti pirmalaikiuose rinkimuose į Seimą Kėdainių rinkimų apygardoje, Darbo partijai laidotuvių maršus jau dabar grojantys komentatoriai kiek skuba. Nepaisant šiokiais tokiais svilėsiais atsiduodančių lyderio plunksnų, darbiečiai pasilieka ištikimi gerokai anksčiau suformuluotai savo partijos strategijai: integruoti geriausius savo partijos kadrus į visas valdžios struktūras – nuo Vyriausybės iki savivaldybių.
Ši strategija turi itin gilią prasmę. Tiesą sakant, prieš kelis mėnesius teko bendrauti su vienos savivaldybės švietimo skyriaus vadovu, kuris be ypatingo sąžinės griaužimo ir nepaisydamas tariamai išpažįstamų vertybių prisipažino, jog per penkiolika nepriklausomos Lietuvos metų pakeitė bent keturias partijas. Žinoma, neskaitant to, kad sovietiniais laikais, „kaip ir visi”, buvo beveik pavyzdingas komunistas. Dabar galvoja apie penktą. Tiesiog – norėdamas išlikti.
Jis spėjo pabūti eldėdėpistu, centristu, Rolando Pakso vadovaujamu liberalu ir net socialliberalu – anuomet Artūro Paulausko sukeltos tariamo politinio „atsinaujinimo” euforijos laikais. Kone žegnojosi – niekuomet nebūtų sutikęs tapti tik kokiu nors konservatoriumi ar krikščioniu demokratu: nenorįs prisiimti atsakomybės „už kolūkių sugriovimą”…
Maža to, atviraudamas „ne spaudai” valdininkas prisipažino, jog per tą laiką savo politinėmis simpatijomis jam pavyko „užkrėsti” bene visus jo kuruojamų rajono švietimo įstaigų vadovus, kurie šiandien galbūt ir neprisipažintų atlikę tokio masto politinės priklausomybės „ekskursiją”.
Taigi šiandien minimas valdininkas rimtai ketina dar sykį pakeisti partinę priklausomybę. Nėra reikalo spėlioti: jo politinėje darbotvarkėje – Darbo partija. Jis tvirtina esąs įsitikinęs, kad artimiausius savivaldos rinkimus aiškia persvara laimės darbiečiai, o jo priklausomybė šiai politinei organizacijai turėtų garantuoti ramų gyvenimą iki pensijos, socialines garantijas ir, pagaliau, ramų bei pakankamai gerai mokamą darbo vietą regione, kur dažname kaime ar miestelyje ne taip paprasta gauti darbą nebiudžetiniame sektoriuje.
Nesunku įtarti, jog įkyrią agitaciją tapti ištikimais Darbo partijos nariais patirs (ar jau patiria) ir „N” rajono švietimo skyriui pavaldžių bendrojo lavinimo įstaigų vadovai. Taip pat – dėl ramaus gyvenimo, socialinių garantijų ir pakankamai geros darbo vietos.
Šioje vietoje teisingumo dėlei būtina pridurti, jog V. Uspaskichas šiuo požiūriu nėra itin originalus. Panašia savo gretų plėtra dešimtojo dešimtmečio pirmojoje pusėje užsiėmė konservatoriai, vėliau Algirdo Brazausko vadovaujama LDDP, o amžių sandūroje – visų kitų valdžios skonio paragavusių partijų atstovai.
Kuo pagrįstas per 15 nepriklausomybės metų nė kiek nepakitęs valdančiųjų partijų noras gausinti savo gretas B kategorijos valdininkų sąskaita, kai kurti partines ląsteles gamybiniu principu neleidžia politinių partijų veiklą reglamentuojantis įstatymas?
Netiesioginį atsakymą į tokį klausimą galbūt galėtų pateikti kitas retorinis klausimas: kodėl nuo praėjusių metų rudens savo posto neteko socialliberalams atstovavęs švietimo ir mokslo ministras Algirdas Monkevičius? Pareigūnas, kurio padorumu ir dalykinėmis savybėmis neabejojo net jo oponentai. Tvirtinama, jog buvęs ministrų kabineto narys, kitaip nei savo socialdemokratams atstovaujantis pavaduotojas, priėmęs net kelis kontraversiškus sprendimus, atsisakė dalyvauti socialdemokratų ir socialliberalų vykdytose partinio finansavimo iš biudžeto operacijose. Jų esmė – valstybinėms finansavimo programoms „viešo konkurso” būdu atrasti tokius rangovus, kurie viena ar kita forma nepamirštų kelių kontrakto vertės procentų pervesti galbūt ne tiesiogiai į partijos, bet į specialiai tam tikslui sukurtų fondų, kompanijų ar priedangos firmų sąskaitas, kurios, norintiems jose pasikasinėti, – tarytum neįveikiamas voratinklis.
Ar įmanoma įsivaizduoti, kokias lėšas gali sukaupti politinė organizacija, jeigu bent jau nemaža dalis jos narių užsiima tokia veikla?
Šiandien valdančiosios koalicijos valia A. Monkevičiui leista dalyvauti tik priimant įstatymus, tačiau ne sprendžiant biudžetinių programų (įskaitant Europos Sąjungos lėšas) finansavimo klausimus Vyriausybėje…
Galima įtarti, jog V. Uspaskicho valdomi darbiečiai šiuo metu sprendžia iš esmės tokius pat klausimus. Ramiai, be ypatingos reklamos tokiais būdais didindami savo „narių” valstybės tarnyboje bei biudžetinio finansavimo reikalus. Keista būtų, jeigu viskas vyktų kitaip.
Taigi tokiu būdu plėtodama savo infrastruktūrą Darbo partija yra gyva. Ir viena gyvesnių partijų iš visų registruotų Teisingumo ministerijoje… Nepaisant apsvilusių savo lyderio plunksnų.
Rytas Staselis
„Vakarų ekspresas”