Lošimas žmones paverčia ligoniais

Žaidimų manija taip pat pragaištingai veikia asmenybę kaip narkotikai ar alkoholis

Totalizatoriai, loterijos, azartiniai žaidimai lošimo namuose ir prie kompiuterių griauna žmonių gyvenimus. Vienu atveju išsivysčiusi priklausomybė žlugdo žmones ir jų šeimas finansiškai, kitu atveju vagia laiką ir bukina.

Pralošė paskolą

Pastaruoju metu pas psichologus ateina konsultuotis žmonės, kurių artimieji pasinėrė į lošimus ir pralošia daugybę pinigų.

Nevilties apimtos motinos konsultacijoje pasakojo: „Dukra paėmė kreditą ir viską pralošė, padėkite!”, „Sūnui 45 metai, jis pralošė pinigus, kuriuos šeima taupė namo statybai. Jis suvokia problemos mastą, tačiau negali susilaikyti”.

Priklausomybė nuo azartinių žaidimų – žaidimų manijos – dar vadinama gemblingu (gambling) arba ludomanija (ludo – žaidžiu). Bet kokia žaidimo forma, kurioje regimybė daug išlošti, ar tai būtų ruletė, totalizatorius, žaidimų automatai arba loterijos, gali tapti atraminiu jos formavimosi tašku.

Pusė – priklausomi

Kai kada tvirta priklausomybė atsiranda pažaidus vos kelias valandas iš eilės.

JAV nacionalinė azartinių žaidimų problemų asociacija teigia, jog bet kuris planetos gyventojas 48 proc. gali tapti žaidimomanu. Tai didžiulis procentas. Pavyzdžiui, galimybė tapti alkoholiku vertinama 34 proc., kriminaliniu nusikaltėliu – 6 proc.

Žaidimų maniakais dažniau tampa vyrai nei moterys. Galimybė atsidurti ant azarto adatos smaigalio ypač pavojinga paaugliams, linkusiems save vaizduoti supermenais, tačiau pernelyg tingiems, kad įgyvendintų šiuos tikslus.

Priklausomybę lošti nesunku atskirti nuo paprasto potraukio. Bandantys nutraukti lošimą žaidėjai tampa vangūs, dirglūs, juos kamuoja galvos skausmai ir nemiga. Tačiau visi šie simptomai dingsta tarsi mostelėjus burtų lazdele, vos tik žaidėjas vėl atsisėda prie pokerio stalo ar žaidimų automato.

Pastūmėja tėvai

Formuojant priklausomybę nuo kompiuterinių arba vaizdo žaidimų, būtent tėvai žengia pirmąjį žingsnį, dovanodami vaikui vaizdo priedėlį arba galingą žaidimų kompiuterį.

„Tegul žaidžia namie, pratinasi prie technikos, negu šlaistosi po kiemą”, – taip samprotauja suaugusieji. Po kelių mėnesių vaikas taip „pripranta prie technikos”, jog darosi baisu: mokslai apleidžiami, po akimis atsiranda tamsūs ratilai, dingsta mokyklos draugai.

Specialistų entuziazmas dėl kompiuterinių žaidimų mokymo galimybių buvo labai didelis – jie ugdė erdvinį mąstymą, reakcijos greitį, mokė logiškai mąstyti.

Dabar vis dažniau nuomonė kitokia – viskas, ko gali išmokyti kompiuteris, – sparčiai spaudyti mygtukus.

Vaikų psichika pažeidžiamesnė už suaugusiųjų. Todėl priklausomybė nuo kompiuterio atsiranda labai dažnai. Siekiant to išvengti, reikia rasti „šeimynines kompiuterio naudojimo taisykles: griežtai riboti laiką, kurį vaikas gali praleisti prie kompiuterio. Būtina įtraukti vaiką į kitas veiklos formas, kuriose reikalingas azartas, konkurencija, netgi agresija. Pavyzdžiui, sportą, ypač kolektyvinį – futbolą, krepšinį, fitnesą, intelektualias viktorinas.

Praranda darbą ir šeimą

Žaidimų manija turi visus patologinės priklausomybės požymius ir pragaištingai veikia asmenybę. Dar daugiau, pagal formavimosi greitį ir pasekmių sunkumą žaidimų maniją galima lyginti su narkomanija. Tai – šeimos, darbo, įpročių, bendravimo rato, socialinio statuso ir laimėjimų praradimas.

Specialistai vienareikšmiškai neatsako į klausimą apie priklausomybės gydymą. Efektyvesni metodai – vienas iš uždavinių, kurie šiuo metu tenka mokslo psichoterapeutams.

Dabar taikoma kelių rūšių terapija. Santykių harmonizavimas bei atsakomybės už priklausomybę paskirstymas visai žaidėjo aplinkai ir parama yra vieni pagrindinių sveikimo veiksnių. Terapijos sėkmė priklauso nuo to, kiek žaidėjas ir jo artimieji pasirengę priešintis priklausomybei. Deja, nėra „stebuklingos tabletės”, leidžiančios išgydyti nuo žaidimų manijos, taip, kaip neįmanoma žaisti ir laimėti.