Po to, kai du šunys per dvi dienas apuostė keletą patalpų, daugiau Ignalinos AE sprogmenų nebuvo ieškota. Dvi mįslės: ar tikrai B.Dekanidzė buvo sušaudytas? Ar tikrai G.Dekanidzė ruošėsi susprogdinti Ignalinos AE? Legendos, bylojančios apie senovinių pilių griuvėsiuose paslėptus lobius, kapinėse pasirodančias šmėklas, – lyg natūrali tų paslaptingų vietų aureolė, tarsi tiltas, siejantis praeitį ir dabartį. Bet kai šmėklos klajoja po atominę elektrinę, o viena didžiausių jos paslapčių neatskleista, darosi nejauku.
Buvo ar ne sąmokslas dėl Ignalinos atominės elektrinės (IAE) susprogdinimo? Jei buvo, kas jį rengė, ar sprogmenys, turėję sugriauti jėgainę, tebeguli elektrinėje?
Dešimt lapkričio dienų
1994 metų aidai Lietuvoje netyla iki šiol. Garsiausias jų – 1994 metų lapkričio 6-ąją susprogdinto tilto per Bražuolę aidas.
1994 metų lapkričio 10-ąją Aukščiausiasis Teismas skyrė paskutinę realią mirties bausmę – Temidės kalavijas nukirto vieną „Vilniaus brigados” vadeivų Borisą Dekanidzę, apkaltintą žurnalisto Vito Lingio nužudymo organizavimu. Oficialiai teigiama, esą ši mirties bausmė buvo įvykdyta 1995 metų liepos 12-ąją.
1994 metų lapkričio 9 dieną Vokietijos aplinkos, gamtos apsaugos ir branduolinio saugumo federalinė ministerija perspėjo Lietuvą, kad turi duomenų apie Georgijaus Dekanidzės, teisiamojo B.Dekanidzės tėvo, ketinimus organizuoti sprogdinimą IAE, jei jo sūnui bus skirta mirties bausmė.
Kitą dieną iš tos pačios Vokietijos ministerijos atėjo dar vienas perspėjimas, susidedantis iš trijų punktų: visi pasiruošimai teroro aktui jau baigti, į jį įtraukti keli IAE darbuotojai, teroro aktas, jei B.Dekanidzei bus skirta mirties bausmė, numatytas lapkričio 15-ąją.
1994 metų lapkričio 14-ąją buvo sustabdyti abu IAE blokai – nedirbant elektrinei sprogimo pasekmės būtų lengvesnės. Gyventojai elektros stygiaus nepajuto, nes buvo padidinta kitų Lietuvos elektrinių galia, o IAE vėl paleista po kelių dienų. Tuometinis energetikos ministras Algimantas Stasiukynas pranešė, kad dėl neplanuoto elektrinės sustabdymo Lietuva patyrė 6,7 mln. litų nuostolį.
Teroro skonis
1994-ųjų lapkritį Lietuvos valdininkai nežinojo, kaip reaguoti į vokiečių pranešimus. Tiksliau, buvo reaguota kaip į visišką nesąmonę, nes tuometinis Lietuvos valdininkų ir IAE vadovų mentalitetas rėmėsi keliais pagrindiniais teiginiais, esą negalinčiais kelti abejonių dėl elektrinės saugumo. Visa Lietuva privalėjo tikėti, kad IAE saugoma idealiai.
Krašto apsaugos ministerija, 1994 metų vasarą patikrinusi IAE apsaugos batalioną, surado galybę trūkumų. Paskelbus aliarmą iš 248 pareigūnų per 8 valandas susirinko tik 170, nebuvo šaunamųjų ginklų ir šaudmenų apskaitos. Tuometinis bataliono vadas Arūnas Grabažis savo tvartu ir 15 hektarų ūkiu, esančiu už 78 kilometrų nuo elektrinės Ignalinos rajono Mielagėnų kaime, rūpinosi labiau nei jėgainės apsauga. „Atominės elektrinės apsauga – tik simbolinis dalykas”, – sakė tada IAE direktoriaus pavaduotojas režimui Stanislovas Kairys.
S.Kairys buvo visiškai teisus. Bet tai paaiškėjo tik 1995 metais, kai buvo išsiaiškinta, kad elektrinės apsauga ne tik nestabdo vagių, tempiančių iš elektrinės namo įrankius ir medžiagas, o ir pati vagia. Apsaugos darbuotojai, pasitelkę reaktoriaus cecho darbuotojus, iš ypač saugomo ir radioaktyviai pavojingo reaktorių cecho 1992 metais pavogė nepanaudoto branduolinio kuro kasetę, išvežė ją iš elektrinės ir keletą mėnesių pernelyg nesislapstydami pardavinėjo ne tik Lietuvos verslininkams, bet ir siūlė arabų šalims, kuriose kuriamas branduolinis ginklas.
Imtis kraštutinių priemonių – sustabdyti atominę elektrinę – Lietuvos Vyriausybę įtikino Švedijos atstovai, tuo metu teikę svarbią pagalbą jėgainei. Žinodamas, kokia netvarka tuo metu tvyrojo elektrinėje, kad jos patalpos faktiškai buvo prieinamos bet kuriam iš personalo darbuotojų, kad jose niekada nebuvo ieškota sprogmenų, švedų atstovas Janas Nistadas atkakliai reikalavo stabdyti jėgainę. Po kelių valandų įtikinėjimo jo argumentai buvo išgirsti. Tai buvo pirmas atvejis pasaulyje, kai branduolinė jėgainė sustabdyta dėl grasinimo ją susprogdinti.
Svarbu ir tai, kad slapta informacija nutekėjo į spaudą. Laikraščiams paskelbus apie galimą teroro aktą, Vyriausybei neliko nieko kito, kaip imtis akivaizdžių saugumo priemonių.
Negalėjo nekelti nuogąstavimų ir galimo teroristo asmenybė. G.Dekanidzė nuolat buvo sekamas dar sovietinio saugumo, įtariamas valiutinių operacijų pažeidimais, neteisėta prekyba deimantais, pavogtais iš Gomelio gamyklos „Kristal”. Jis kontrabanda iš Sovietų Sąjungos į JAV 1987 metais vežė aukso dirbinius.
Pirmaisiais nepriklausomybės metais Dekanidzės įkūrė Gamybos ir komercijos firmų asociaciją, o iš tiesų tai buvo garsioji „Vilniaus brigada”, kontroliavusi patraukliausių objektų privatizavimą sostinėje, žudžiusi banditams nepaklususius žmones. Gaujos veikla nutrūko, kai 1993 metų spalio 12-ąją buvo nušautas žurnalistas V.Lingys. Žudikai nuteisti ilgiems metams kalėjimo, o nužudymo užsakovas B.Dekanidzė – mirties bausme.
Nerado ir nusiramino
Dabar žinome, kad iš Švedijos atvykę policininkai su dviem sprogmenų paieškai treniruotais šunimis per dvi dienas apžiūrėję svarbiausias IAE vietas, taip pat ir nuolat užrakintas patalpas, esančias prie pat reaktoriaus, sprogmenų neaptiko. Jokių įtartinų daiktų nepastebėta ir per kitus 13 metų, išskyrus kovinę granatą su sprogstamuoju užtaisu, bet be sprogdiklio, prieš keletą metų plaukiojusią viename iš IAE klozetų.
Tai, kad sprogmenys nerasti, dar nereiškia, jog jų nėra elektrinėje. IAE – tūkstančius kvadratinių metrų ploto turintis gigantiškas statinys, kuriame šimtai įvairiausių patalpų. Kai kurios jų apžiūrimos tik vieną kartą per metus arba net rečiau. Tam, kad du specialistai su šunimis apžiūrėtų visas patalpas, prireiktų keleto mėnesių. O kai kuriose patalpose galima būti tik kelias sekundes dėl jose tvyrančios mirtinos radiacijos.
„Elektrinei buvo gana lengva apsispręsti, kokias vietas turi patikrinti šunys, nes jėgainės specialistai puikiai žino, kokie elementai pažeidžiamiausi, kokios patalpos turi būti labiausiai saugomos, – apie prieš 13 metų vykusią IAE patalpų apžiūrą papasakojo tuo metu energetikos viceministro pareigas ėjęs Saulius Kutas. – Požiūris iki to grasinimo susprogdinti elektrinę į fizinę saugą ir naudojamą įrangą kontroliniuose punktuose tikrai buvo prastesnis negu dabar. Todėl tie įvykiai lėmė elektrinės apsaugos gerinimą.”
Generalinė prokuratūra, 1994 metų lapkričio 15 dieną iškėlusi baudžiamąją bylą dėl galimo teroro akto, ją nutraukė jau po dviejų mėnesių – 1995 metų sausio 13-ąją.
Toks įspūdis, tartum prokuratūra nusiramino neįvykus sprogimui ir daugiau tuo nesidomėjo. O juk, sprendžiant iš bylos medžiagos, informacija apie rengiamą teroro aktą gauta iš patikimų šaltinių.
Diplomatiniais kanalais
Valstybinė atominės energetikos inspekcija (VATESI) pranešimą dėl galimo teroro akto gavo diplomatiniais kanalais – per Vokietijos ambasadą Lietuvoje. Dėl galimos teroro grėsmės susirašinėta su Klausu Toepferiu – tuo metu buvusiu Vokietijos aplinkos, gamtos apsaugos ir branduolinio saugumo ministru, o dabar visame pasaulyje žinomu Jungtinių Tautų gamtos apsaugos projektų vadovu.
Minėta Vokietijos ministerija informaciją apie ruošiamą teroro aktą gavo iš Vysbadeno federalinės kriminalinės policijos, o ši – 1994 metų lapkričio 7-ąją iš šaltinio Lietuvoje ir iškart persiuntė ją Lietuvos interpolo nacionaliniam biurui, o šis ją laikė paslaptyje. Gal todėl, kad nesulaukė rimtesnės reakcijos į pranešimą, vokiečiai dar kartą informaciją persiuntė per diplomatus į VATESI.
Prokuratūroje tirtoje galimo teroro byloje neminimas Izraelio saugumo tarnybos „Mossad” vardas. O žodis „Mossad” 1994-ųjų lapkritį organizuojant sugriežtintą IAE apsaugą skambėjo nuolat. Neaišku tik, kokiame kontekste – ar aiškinantis informaciją dėl galimo teroro akto, ar tariantis, kad jis nebūtų įvykdytas.
Amžinas klausimas
Ar B.Dekanidzei tikrai buvo įvykdytas mirties nuosprendis? Tai klausimas, į kurį iki šiol niekas negirdėjo įtikinamo atsakymo.
1996 metais Lietuvoje sustabdžius, o vėliau panaikinus mirties bausmę, ši jau į praeitį nugrimzdusi procedūra iki šiol nuo visuomenės slepiama.
Skelbta, kad B.Dekanidzė sušaudytas išvežus jį specialiai tam tikslui pritaikytu mikroautobusu ant Vilniaus-Panevėžio kelio. Sustojus kelkraštyje netoli viešbučio „Villon”, į nuteistąjį buvo paleistas mirtinas šūvis.
Nors toks egzekucijos vykdymas labiau primena banditišką susidorojimą nei teisėtą bausmės įvykdymą, visa Lietuva 12 metų priversta tikėti, kad taip ir buvo.
Rengdamos šį rašinį LŽ klausė Valstybės saugumo departamento, ar išsigandus galimo teroro akto IAE G.Dekanidzei nebuvo pažadėta išsaugoti sūnaus gyvybę? VSD atsisakė komentuoti šį klausimą.
Astrologo pranašystės
1994 metų vasarį IAE viešėjęs ir ją apžiūrėjęs garsus astrologas Pavelas Globa viename cechų pastebėjo už kolonos šmėkščiojančią šmėklą. Pasiklausinėjęs sužinojo, kad kadaise šioje vietoje nusižudė darbuotojas. P.Globa išpranašavo jėgainės avariją 1997 metais, tuoj po jos Lietuvoje prasidėsiančią, ketverius metus truksiančią diktatūrą ir 2001-2002 metais prasidėsiantį Trečiąjį pasaulinį karą tarp NATO bloko šalių ir Rytų, sakė, kad jį nebus įtrauktos Lietuva, Rusija ir Šiaurės šalys.
Iš dalies išsipildė, atrodo, tik paskutinė pranašystė. Karą Irake, kuriame dalyvauja NATO sąjungininkės, kai kurie politologai vadina Trečiuoju pasauliniu.
O dėl atominės elektrinės, avarijos 1997-aisiais nebuvo ir, tikėtina, niekada nebebus. Jėgainei beliko gyvuoti keletas metų. Pirmasis blokas jau sustabdytas.
Tačiau įtarimas, kad jėgainėje gali būti paslėpti sprogmenys, taip ir liko neišsklaidytas. Ką gali žinoti, gal ir tai darė įtaką Vakarams atkakliai reikalaujant uždaryti branduolinę jėgainę?