Dailėtyrininkė ir pedagogė Aldona Dapkutė Vilniaus Šv.Jono gatvės galerijoje vieno kūrinio parodoje eksponuojanti savo… sijoną.
Dailėtyrininkė A.Dapkutė vėl intriguoja, kviesdama į personalinę parodą. Tie, kas prisimena Šv.Jono gatvės galerijos erdvėje prieš kelerius metus eksponuotas jos originalias ir netikėtas lėles,
būtinai ateina pažiūrėti ir parodos, pavadintos labai paprastai, net buitiškai „Sijonas”. Toks pavadinimas bene labiausiai ir intriguoja, nes autorė ir kasdienybės šurmulyje išsiskiria savo netradiciniais įdomiais apdarais.
Parodoje išties – vienas vienintelis sijonas. Ypatingas, nes jis ne tik daiktas iš drabužinės, bet kartu ir jį kūrusios moters pasaulio atspindys. Anot A.Dapkutės, eksponuojant sijoną galerijos salėje, šis kūrinys tampa erdviniu objektu meditacijai.
Siuvinėjimo dygsniai, jų persipynęs ritmas – tai linijos be pradžios ir pabaigos. Jomis nuvinguriuoja, liejasi spalvos. Visa tarsi byloja apie laiko ir erdvės begalybę, gyvenimo trapumą, moterišką kantrybę ir atsidavimą… O kartu palieka ir daugybę klausimų, į kuriuos atsakyti gali tik pati A.Dapkutė.
Sijono istorija prasidėjo prieš metus. Moteris nuo pirkto daikto nulupo blizgučius, tačiau liko klijų žymės, kurias sumanė paslėpti po siuvinėtomis rožytėmis. „Pasipuošiau tuo sijonu tik kartą, per renginį Plungės dvare, – prisimena A.Dapkutė. – Tuomet ir supratau, kad sijonui kažko trūksta. Visus metus jis kabojo man prieš akis, o aš, ištaikius kokią akimirką, vis imdavau į rankas siūlus ir adatą. Spalvotais siūlais tarsi piešdama vedžiojau linijas, siekdama tam tikro ritmo, spalvų derinių ir išsiuvinėtų sluoksnių niuansų. Kantriai darbavaus ir jaučiau, jog ne aš, o siūlas mane už rankos vedžioja, diktuoja savas taisykles, konsepciją. Atrodė, jog tai, ką darau, ir yra pasaulio esmė…”
Beveik metus tęsėsi šis keistas kūrybinis procesas. Kalbėdama apie kūrinį autorė sako, jog jai labai svarbus įspūdis. Tas dažnai neapčiuopiamas, apgaulingas vaizdas tarsi „yra” ir „nėra”, kai juodame audinio fone ima rangytis juodos, rudos ar tamsiai mėlynos spalvos linijos, pasirodo juodi reljefiniai lapeliai. Dar kūrinio įspūdžiui sustiprinti labai svarbus švytėjimas, jis pareikalavo konkrečių šaltų spalvų, tam tikrų jų derinių.
Dailėtyrininkė pasakoja, kad sijonas, tarsi dekoracija visus metus puošė jos kambarį ir buvo meditacijos objektas ne tik siuvinėjant, bet ir jį apžiūrinėjant. O kartą pakėlusi akis nustebo, kad jos siūlų vingiai labai primena ant sienos kabančios Algirdo Petrulio pastelės ritmiką…
Šiandien sijonas, solidžiai vadinamas meno objektu, ir toliau, anot pašnekovės, diktuoja autorei savo taisykles, – ne visada ir ne visur moteris jį gali segėti. Tačiau nežada ir slėpti. Nes jai labai svarbu, kad mūsų standartiniame pasaulyje atsirastų ir unikalių dalykų, žmones įkvėpiančių kūrybai, moteriškumui, originaliems sumanymams.