Šių metų liepą Europos Parlamentas pritarė ES finansų rinkų plėtros gairėms, kurios netrukus taps privalomu rinkų reguliavimo ir priežiūros atributu.
Europoje kuriama strategija nėra uždara – pokyčiai neišvengiamai veiks ir tokias mažas šalis kaip Lietuva, ir tokias tendencijų formuotojas kaip Jungtinės Valstijos.
Keista, kad ši tema mūsų šalyje iki šiol sulaukė tiek mažai visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio.
Neseniai su Europos Parlamento Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto delegacija teko lankytis JAV, kur susitikimuose su Kongreso ir Senato komitetų nariais, aukštais Federalinio rezervų banko, Iždo departamento, Rinkos priežiūros institucijų vadovais aptarėme šiuos klausimus. Keletą išvadų galima daryti jau dabar.
Priežiūros spragos
Viena aktualiausių temų – didžiųjų finansinių grupių, veikiančių įvairiose šalyse, priežiūros problemos.
Tai aktualu ir mums, nes neseniai paskelbta, kad JAV NASDAQ birža ketina įsigyti OMX grupę, kuri valdo Šiaurės šalių ir Baltijos biržas.
Kyla paprastas klausimas: kokiais teisiniais aktais remiantis turėtų dirbti šios transatlantinės rinkos dalyviai, kokios garantijos bus suteikiamos investuotojams, nes JAV ar ES taisyklės skiriasi?
OMX grupė teigia, kad toliau bus dirbama remiantis galiojančiomis ES direktyvomis, tačiau viskas ne taip paprasta.
Pirmiausia formaliai JAV priežiūros institucijos turi teisę kontroliuoti ūkinius subjektus, tokius kaip NASDAQ-OMX, veikiančius ir už JAV ribų, tad gali kelti reikalavimus bei taikyti sankcijas ir mūsų rinkos dalyviams.
Žinoma, jei rinka dirba sklandžiai, priežiūros institucijos gali susitarti ir koordinuoti savo veiksmus, bet ar pavyktų susitarti, jei kiltų rimtesnių problemų?
Lietuvoje esame patyrę, kad tokiais atvejais sunku rasti kaltininkus. Šviežių pavyzdžių toli ieškoti nereikia – prisiminkime kad ir „Alytaus tekstilės” istoriją.
Todėl svarbiausia, kokios garantijos bus teikiamos investuotojams, emitentams, kokiais įstatymais remiantis bus nustatomas atsakomybės laipsnis ir kas padengs nuostolius.
Kadangi dauguma Lietuvoje veikiančių bankų ir draudimo bendrovių priklauso užsienio finansinėms institucijoms, vyrauja nuomonė, kad krizės atveju nekils jokių problemų, nes kuo solidesnis savininkas, tuo daugiau garantijų indėlininkams ir polisų turėtojams.
Žinoma, yra įstatymuose numatytos garantijos ir jų bus laikomasi. Dėl to jokių grėsmių nekyla. Tačiau tai minimalūs reikalavimai, kurie praverčia bankroto atveju. Problema kita – egzistuoja platesnio masto pavojai, susiję su finansinės institucijos blogu darbu, kuriuos didžiųjų finansinių grupių savininkai linkę nutylėti, o jų šalių priežiūros institucijos nelinkusios prisiimti atsakomybę.
Pavyzdžiui, didelis Skandinavijos ar Vokietijos bankas patiria nuostolių dėl rizikingų investicijų į JAV nekilnojamojo turto rinką (ten prasidėjo kainų nuosmukis ir JAV Federalinių rezervų bankas prognozuoja, kad investuotojai gali prarasti apie 100 mlrd. dolerių) ir nutaria jas kompensuoti mažindamas darbuotojų skaičių Lietuvos antrinėje bendrovėje.
Lietuvos piliečiai praranda gerai apmokamą darbą, valstybės biudžetas – mokestines pajamas. Kam tektų atsakomybė už tokias pasekmes?
Tokias situacijas šiuo metu nagrinėja įkurta darbo grupė, kuri ir sprendžia finansinio stabilumo valdymo ES vidaus rinkoje klausimus. Dabar į šią rinką dar įžengė ir JAV institucijos.
Kaip suvaldyti investicinius fondus?
Užsienio spaudoje pastaruoju metu itin daug diskutuojama apie rizikos ir privačios nuosavybės fondų veiklą ir naujus finansinius instrumentus, kuriuos jie siūlo investuotojams.
Lietuvoje šį klausimą supa tyla, nes formaliai tokie fondai mūsų rinkoje lyg ir neegzistuoja. „Hermis Capital”, „Amber Capital” ar „NDX energija” yra tiesiog bendrovės, nors visų jų veikimo būdas ir tikslai sutampa su privataus kapitalo fondų veiklos principais.
ES ir JAV tokių fondų veikla ir jų įtaka finansų sistemos stabilumui kruopščiai nagrinėjama ir vertinama, nes neseniai tik dviejų tokių fondų nesėkminga veikla atnešė investuotojams 1,5 mlrd. dolerių nuostolių.
Dažnai svarstoma, ar reikėtų teisiškai reglamentuoti šių fondų darbą, nors dabar vyrauja nuomonė, kad atskiro reguliavimo nereikia, nes jų priežiūra vykdoma netiesiogiai per bankus, kurių paslaugomis jie naudojasi. Centriniai bankai prašo šios rinkos dalyvių viešai teikti daugiau informacijos, susitarti dėl elgesio kodekso.
Turtingieji moka daugiau
Kitas svarbus klausimas – kaip apmokestinti šių fondų savininkus?
Iš karto galiu pasakyti, kad progresiniai mokesčiai, apie kuriuos tiek diskutuojama Lietuvoje, šios problemos nesprendžia.
Tokių fondų savininkai Lietuvoje, net ir gaudami labai dideles pajamas, faktiškai išsaugotų galimybę mokėti kuo mažesnius mokesčius, nes jų pajamos nesusijusios su darbo santykiais, o gaunamos naudojant skolintas lėšas, t. y. įmonės nuosavas turtas keičiamas skolintomis lėšomis ir išgryninamas.
Lietuvoje dėl pavojų euro įvedimui susirūpinta vartojimu ir pernelyg sparčiai didėjančiais gyventojų darbo užmokesčiais. Tačiau ES ir JAV finansų specialistai (Europos centrinio banko vadovas, Euro zonos prezidentas, JAV Federalinių rezervų banko pirmininkas) sako, kad pirmieji taupyti turi pradėti ir prie šalies gerovės kūrimo labiau prisidėti daugiausia uždirbantys piliečiai. Taip pat ir privačių fondų savininkai bei valdytojai. Todėl dabar svarstomi siūlymai keisti pelno mokesčio mokėjimo tvarką – apmokestinti pelną prieš palūkanų mokėjimą.
Be to, spaudoje pasirodė pranešimų, kad ES ketina susigrąžinti vadinamąją auksinės akcijos taisyklę. Ji leistų valstybei, turinčiai tik šią vieną akciją, išlaikyti strateginių įmonių kontrolę savo rankose, net jeigu visas kitas akcijas nupirktų privatūs investuotojai.
Investicijos – gėris ar pavojus?
Šio pasiūlymo atsiradimą iš dalies nulėmė rizikos ir privačių fondų veikla, be to, rinkos sunerimo paskelbus apie Kinijos 3 mlrd. dolerių investicijas į „Blackstone” fondą.
Niekam ne paslaptis, kad Rusija, arabų šalys, Kinija dėl nuolat brangstančių žaliavų ir kitų veiksnių sukaupė didžiules oficialių valstybės rezervų atsargas, kurias dabar pradėjo investuoti per įvairius fondus į įvairių šalių įmonių akcijas.
Gali taip atsitikti, kad stambių ES įmonių nuosavybės bendrininke per kelis tarpininkus taptų Rusijos valstybė.
Lietuvoje šis modelis jau seniai žinomas, o „Dujotekanos” ir kitos istorijos tik patvirtina šį faktą, kad Rusija, taikydama ekonominius svertus, dažnai siekia daryti ir politinę įtaką. Dabar ir didžiųjų šalių vadovai stengiasi iš naujo įvertinti nacionalinio saugumo užtikrinimo ekonominius aspektus.
JAV veikia sistema, kuri leidžia tikrinti investicijų kilmę ir, jei kyla abejonių, stabdyti tokias investicijas net į privačias bendroves. Tačiau pati sistema nėra labai efektyvi. Todėl ES, nors ir domisi JAV patirtimi, ieško kitų kelių šiai problemai spręsti.
Gaila ir šiek tiek keista, kad Lietuvos Vyriausybė (pirmiausia Ūkio ir Žemės ūkio ministerijų vadovai) mažai analizuoja investicinių srautų į šalies bendrovių akcijas, nekilnojamąjį turtą bei žemę kilmę ir tokių investicijų įtaką ūkiui. Mažai ir atvirai Lietuvos ekonomikai ši problema yra daug aktualesnė negu didelėms valstybėms, ir tai ne tik specialiųjų tarnybų rūpestis ir veiklos sritis, todėl privalu apie tai kalbėti viešai.
Kaip pasipelnyti iš nežinojimo
Atskiras klausimas – finansų rinkos priežiūros institucijų vaidmuo ir funkcijos.
Briuselyje dažnai tenka išgirsti, kad mūsų šalies priežiūros institucijos menkai naudojasi ES ir Lietuvos teisinių aktų suteiktomis galiomis ginant viešą ir paprastų piliečių privatų interesą.
Paprastas pavyzdys: neseniai paskelbta, kad pirmąjį pusmetį padidėjo Lietuvoje veikiančių bankų pelnas, nes sparčiai augo šalies ekonomika. Bet pelno augimui turėjo įtakos ir tai, kad rinkoje susiformavo vadinamosios neigiamos realiosios palūkanos (kai infliacija viršija indėlių palūkanas). Kitaip tariant, didėjant infliacijai bei palūkanoms už paskolas, bankai neskubėjo didinti indėlių palūkanų, todėl indėlininkų santaupos nuvertėjo, o bankų pelnas išaugo.
Tokiais atvejais Lietuvoje sakoma – žmonės patys kalti, nes galėjo pasirinkti pelningesnį investavimo būdą.
Čia yra tiesios, tačiau kodėl paprasti žmonės turi išmanyti finansines subtilybes? Juolab kad bankų darbuotojai dažnai indėlininkų apie tokią riziką neinformuoja.
ES mažmeninių investuotojų teisių gynimas laikomas viešu interesu, tuo rūpinasi valstybės institucijos, todėl finansinės institucijos įpareigotos aiškiai ir suprantamai pateikti vartotojams informaciją apie teikiamas paslaugas, jų kainą bei su tuo susijusią riziką. Sunku įsivaizduoti, kad Vokietijos ar Prancūzijos centrinis bankas ir Konkurencijos taryba tylėtų ir nesiimtų veiksmų apginti savo piliečių finansinius interesus.
Atrodytų, jei mūsų Konkurencijos tarybai trūksta patirties ir žinių, ES institucijos gali suteikti paramą, tačiau Lietuvos valdininkai paprastai atsako, kad jokių problemų nėra ir pagalbos nereikia. Tiesiog nuvertėjo žmonių santaupos.
Vis dėlto nesinorėtų atpirkimo ožio ieškoti tik valstybinėse priežiūros tarnybose – juk solidžių finansinių institucijų vadovai patys turėtų rūpintis savo klientais.
Turėtų. Bet Lietuvos finansų rinkoje įsivyravo savotiškas „tarnų” sindromas: „Tik nejudinkite manęs, aš mažas žmogus ir dirbu kasdienį darbą, o Briuselio, Stokholmo ar Helsinkio sprendimai šeimininkų reikalas.”
Stebina, kad nemaža dalis aukštų finansų rinkos vadovų net nežino ES finansų rinkos naujausių reikalavimų, neminint dar tik rengiamų įgyvendinti teisinių aktų turinio.
Ko tikėtis finansų rinkoms?
* Jau šį rudenį turėtų įsigalioti fundamentali direktyva (sutrumpintai MIFID), reformuojanti investavimo procesą ES. Ji aiškiau reglamentuos smulkių investuotojų interesų apsaugą, prekybą vertybiniais popieriais galės vykdyti ne tik biržos, finansų tarpininkai turės siūlyti investuojamas akcijas geriausia kaina, nustatoma visoje bendrojoje rinkoje. Didieji investiciniai bankai jau paskelbė, kad jie ketina paleisti naują prekybos vertybiniais popieriais sistemą.
* Nuo Naujųjų metų bus kitaip skaičiuojamas bankų kapitalas, atsižvelgiant į jų veiklos riziką (direktyva BASEL II), vėliau bus liberalizuojama mokėjimų rinka (direktyva SEPA), mažmenines bankines operacijas galės vykdyti ir nebankinės institucijos, gyventojai galės naudotis tiesioginio debeto paslauga bet kurioje ES šalyje, sutrumpės pinigų pervedimų terminai.
* Dar vėliau turėtų įsigalioti bazinė ES draudimo rinką reglamentuojanti direktyva (beje, rengiama pageidaujant pačioms draudimo įmonėms) SOLVENCY II. Europos parlamentas jau pradėjo svarstyti siūlymus dėl hipotekinio kreditavimo rinkos reformos.
* Po kelerių metų, pagal vieną iš ES vidaus rinkos plėtros prognozių, gali atsitikti, kad savo sąskaitas tvarkysime prekybose centruose ir per telekomą, prekyba didžiųjų įmonių akcijomis vyks tiesiogiai per bankų sistemas. Biržose bus prekiaujama naujų ir nedidelių įmonių akcijomis. Bankai daugiau dėmesio skirs privačiai bankininkystei ir naujiems išvestiniams finansiniams produktams, įmonės bus valdomos per privačios nuosavybės fondus, o įmonės vadovai turės išmanyti finansų rinkos subtilybes, mokėti naudotis išvestiniais finansiniais instrumentais.
* Bankiniame sektoriuje didės konkurencija ir vyks spartesnis konsolidacijos procesas. ES turės savo kreditinių kortelių sistemą ir taip bus sudaryta konkurencija dabar vyraujančiai brangiai VISA, MASTERCARD sistemai, ateityje tikriausiai ES turės ir savo reitingų agentūrą.
* Dabar ES naudojami apskaitos standartai ir reguliavimo principai bus taikomi daugumoje pasaulio šalių, todėl bus sudarytos palankesnės sąlygos investicijų judėjimui pasaulyje. ES vidaus rinkoje darbuotojams bus lengviau persikelti dirbti iš vienos šalies į kitą, nes sukurtus naujus Europinius hipotekinius kreditus bus galima naudoti ir įsigyti namą bet kurioje šalyse.
Žinoma, tai tik prognozės, sunku pasakyti, ar jos visos išsipildys. Šiandien ES finansų rinka yra prie didžiulių pokyčių slenksčio, norėtųsi, kad Lietuva nepražiopsotų naujų galimybių. Pirmieji uždirba daugiausia.