Isteriškas signalizatoriaus žviegimas išvertė iš automobilio vidury nakties. Tamsu, o aš kaip Vienuolio Veronika, tik plaukuota krūtine, skuodžiu prie vandens, pasikliaudamas daugiau klausa, o ne regėjimu, vandens nelabai matyti, naktis be mėnulio ir pilna debesų. Čiumpu kotą, suku ritės rankenėlę ir pajaučiu, kad, įsijungus pagrindiniam stabdžiui, kotą iš rankos plėšia sužvėrėjęs karpis. Būgnelis sukasi kaip pasiutęs, karpis skuta į žolyną. Kažką reikia daryti. Galvoti trukdo pasiutęs noras nueiti už krūmo… Koks velnias liepė gerti tiek alaus prieš naktį? Galų gale nugali fiziologija… nebegaliu, metu šakalį su visu karpiu kitam gale stovo ir šaltakraujiškai kulniuoju krūmų link… Tada aš pabudau. Ir nubėgau basas per rasą, per lietų į tam tikrą vietą. Oras šlykštus, jau antra para lyja ir jokie karpiai šakalių nelanksto. Sapnuojasi visokios nesąmonės… gerai, kad į kelnes neprileidau įsijautęs. O alaus tikrai nakčiai reikėtų gerti mažiau. Kita vertus, ką daugiau veikti? Žuvys nekimba, iš dangaus pliaupia, nosies neiškiši. Ilgo savaitgalio reziumė: nė velnio nekibo. Penktadienį nors oras leido žvejoti, o šeštadienio naktį prasidėjęs lietus suvarė mus į pavėsinę. Taip žvejyba ir baigėsi. Visoje Lietuvoje oras buvo panašus, tai ir žinios apie kibimus skurdžios. Pirmadienį pasiuto kilti visos Lietuvos upės. Antradienį teko važiuoti į Marijampolę, tai viskas, kas teka, tekėjo stipriai, plačiai ir rudai. Minija slėnyje po automagistrale nuvažiuojant buvo labai stora. Parvažiuojant vakare – dar storesnė. Kaži kam ten užteko fantazijos namą susiręsti? Pirmo aukšto langai dar matėsi… Jeigu labai nelis, savaitgalį upės turėtų grįžti į vagas, bet apie žvejybos galimybes kalbėti nedrįstu. Šiaip ramiausia vieta žvejybai lieka Kuršių marios, iš abiejų pusių, nuo visų krantinių. Nors ten irgi srovė kur kas stipresnė. Be to, yra ežerai ir tvenkiniai. Ten, matyt, ir bus patikimiausios vietos žūklei.
Apie didelius šamus
Vienas žvejų puslapio skaitytojų parašė laišką su prašymu parašyti apie didelių šamų žūklę. Apie šamų žūklę jau esame rašę, apie masalus ir įrankius šamams – irgi. Pats toje terpėje patirties turiu mažai, kaip ir dauguma žvejų, specialiai šamų negaudžiau, nors seniai svajoju vieną vasarą paskirti būtent didelių šamų žūklei. Bet vis neprisiruošiu. Apie didelių šamų žūklę ir masalus nemažai medžiagos galima rasti internete, ypač tinklalapiuose rusų kalba. Manau, kad rusų praktika ir patarimais galima ramstytis, sąlygos pas juos ir pas mus panašios, šamai irgi. Mažų šamiukų žvejai daug pagauna Skirvytėje ir Atmatoje, žvejodami naktiniu slieku. Blogiausia, kad tie „nepilnamečiai” labai ėdrūs ir masalą ryja giliai. Iškrapštyti kabliuką tokiam iš gerklės gilumos, nesužalojus jo paties, šansų beveik nėra. Taip ir žūsta šamų geno fondas savo kvailoje vaikystėje. Dabar šamų aktyvumas, ko gero, pats didžiausias, ir nebūtinai naktį. Neretas įvykis, kada didelis šamas užkimba dieną ant blizgės ar guminuko gaudant kitas plėšrias žuvis. Tik štai galimybės ištraukti didelį šamą neturint valties yra labai menkos.
Apie šamus kitu kampu
Rusnės saloje stipriai padidėjusi rūkytų šamų pasiūla. Šamą net galima užsisakyti norimo dydžio ir svorio. Kaip tai įmanoma? Pasirodo, labai paprastai. Vietiniai brakonieriai (kitaip jų nepavadinsi) „šaminėse” vietose, kurias jie puikiai žino, pristato begalę venterių, į kuriuos sulenda šamai. Tie venteriai su gyvais šamais išlaikomi po kelias dienas ar net ilgiau, kol atsiranda panašaus „kalibro” rūkyto šamo užsakovas. Tada šamas ištraukiamas, išrūkomas ir labai pelningai parduodamas. Rūkyto šamo kaina juodojoje Rusnės rinkoje dabar siekia apie 40-50 litų už kilogramą. Štai tokios tokelės… Straipsnelį galima būtų užbaigti paverkšlenimais – „kur žiūri gamtosaugininkai?” ir t.t. Niekas nežino, ar jie žiūri, ar nežiūri. Galų gale ir brakonieriai nekvaili, gamtosaugininkai su savo menkom pajėgom neapžios viso Nemuno deltos regioninio parko. Kol yra paklausa, tol bus gaudoma ir rizikuojama, kol nėra kito prasimaitinimo šaltinio tuose kraštuose, ir bus brakonieriaujama. Protingas ir padorus žmogus, būdamas sotus ir apsirūpinęs, niekada nekiš rankos įstatymui į nasrus. Niekam seniai nebe naujiena, kad dalis žvejų moka pinigus, ir kartais labai nemažus, už žvejybą, ir net negalvoja imti žuvies. Todėl, kad nealkani ir žvejoja tik savo malonumui, ir galvoja apie ateitį. Socialinis „bardakas”… ir, matyt, jis dar greit nesibaigs.