Aleksandro Litvinenkos nužudymo sukeltas skandalas palaipsniui perauga į slaptųjų tarnybų konfliktą
Buvusio Rusijos saugumo tarnybos FSB darbuotojo ir žymaus disidento Aleksandro Litvinenkos mirtis 2006 metų lapkritį metė šešėlį ant Kremliaus ir Rusijos slaptųjų tarnybų. Didžiosios Britanijos teisėsaugos tyrimas taip pat galiausiai atvedė į Rusiją, kur deja, atsidūrė aklavietėje. Naują postūmį procesui davė Britanijos pareiškimas, kad pagrindiniu įtariamuoju A.Litvinenkos nužudymo byloje laikomas buvęs Rusijos prezidento apsaugos tarnybos karininkas Andrejus Lugovojus.
Iš pradžių demokratinių valstybių teisėsaugą nustebino Rusijos pozicijos pasikeitimas. Anksčiau teigusi, kad neišduos nė vieno savo piliečio, Rusija pareiškė, kad ir pati tirs ar A.Lugovojus nesusijęs su disidento nunuodijimu. Vienok, tai buvo tik bendradarbiavimo iliuzija. A.Lugovojus pareiškė išaiškinęs „sąmokslą prieš Rusiją”, Maskva pateikė kaltinimus Britanijoje esančiam Borisui Berezovskiui, o FSB išaiškino britų žvalgybos agentą.
„Susipratęs” šnipas
Praėjusią savaitę FSB paskelbė, kad į tarnybą kreipėsi Rusijos pilietis Viačeslavas Žarko, kuris prisipažino dirbęs Didžiosios Britanijos žvalgybos tarnybai SIS. FSB tuoj išsiaiškino, kad su V.Žarko kontaktavę britų žvalgai jau seniai yra žinomi Rusijos saugumui. Kas yra itin nebūdinga tokiais atvejais, jam buvo leista duoti išsamius interviu Rusijos žiniasklaidai.
Pasak V.Žarko, 2002 metais su britų žvalgyba jį „suvedė” du seni jos agentai – B.Berezovskis ir A.Litvinenka. Dar vienas keistas aspektas buvo tai, kad V.Žarko Rusijos žiniasklaidoje vertinamas ne kaip tėvynės išdavikas, o kaip kažkoks nesusipratęs ir pasimetęs jaunuolis, kurį suvedžiojo piktasis oligarchas B.Berezovskis. Atvirai buvo pripažinta net tai, kad V.Žarko dar praėjusį dešimtmetį (būdamas operatyvininku mokesčių policijoje) teikė B.Berezovskiui informaciją. Šis akivaizdus korupcinis ryšis Rusijoje pateiktas, kaip „visame pasaulyje priimtinos konsultavimo paslaugos”.
Tačiau bene labiausiai stebina neva britų žvalgybos duotos užduotys. Iš buvusio mokesčių policijos operatyvininko britai kažkodėl už keletą tūkstančių eurų per mėnesį pirko Ukrainos politinės situacijos analizę.
A.Litvinenka – teroristas Nr.1
V.Žarko ir A.Lugovojaus kaltinimai A.Litvinenkai ir B.Berezovskiui, kaip britų žvalgybos agentams, nėra kažkuo ypatingi. A.Litvinenka buvo saugumietis – perbegėlis, kas automatiškai reiškia, kad jis palaikė kontaktus su britų slaptosiomis tarnybomis. Šokiruojančiai nuskambėjo kitas pareiškimas – A.Litvinenka nusivylė britų žvalgyba, nes jam „per mažai” mokėjo, ir įsitraukė į tarptautinį terorizmą. Pasak V.Žarko, jis pats buvo liudininkas, kaip A.Litvinenka Turkijoje susitiko su „čečėnais”, perdavusiais jam „įtartinai atrodantį metalinį konteinerį”. Gi paskui jis pats neva gyrėsi, kad pasaulį tuoj sukrės tokie teroro aktai, kokių dar nėra buvę istorijoje.
Štai kur slypėjo tikroji Rusijos saugumo ruošta sensacija. FSB faktiškai paskelbė turinti liudininką, kad A.Litvinenka ne tik nebuvo nunuodytas Rusijos slaptųjų tarnybų, bet pats rengė baisius teroro aktus ir radioktavymiomis medžiagomis mirtinai apsinuodijo konstruodamas „nešvarią bombą”.
Britų nesėkmė ar Maskvos piaras?
Po visų Rusijos saugumo ir neva britų žvalgybos bei B.Berezovskio „sąmokslo aukų” V.Žarko ir A.Lugovojaus pareiškimų darosi net nejauku. Iš jų galima aiškiai suprasti, kad Elžbietos II vyriausybė dalyvauja sąmoksle siekiant nuversti Rusijos valdžią ir bendradarbiauja su Osamos bin Ladeno lygio teroristais. Be to, britų žvalgyba dirba labai jau neprofesionaliai ir agentai nuo jos tiesiog bėga į savo gimtosios teisėsaugos glėbį. Kad ir kokių nesėkmių per savo istoriją būtų patyrusi SIS, visgi sunku patikėti, kad seniausia Europoje slaptoji tarnyba (jos istorija siekia XVI a.) nusirito iki jai šiandien inkriminuojamų nuodėmių.
Įrodymų kol kas nėra nei patvirtinti, nei paneigti kurios nors pusės teiginius. Tačiau pastarojo meto FSB „pergalės” labiau primena priešrinkiminę situaciją Baltarusijoje. Juk tada A.Lukašenkos KGB taip pat „atskleidė” baisius sąmokslus – demokratinė opozicija ketino užnuodyti Minsko vandentiekį žiurkių lavonais, o Lietuvoje buvo ruošiami smogikai, turėsiantys jėga nuversti liaudies išrinktąjį prezidentą A.Lukašenką.