Jeigu jums teko kalbėtis su žmogumi, kuris visą laiką žiovavo, nemanykite, kad jis vos neužmigo. Ne, jis buvo pasirengęs ir toliau klausytis, be to, vis atidžiau ir atidžiau.
Žiovulys didina kraujospūdį bei pulso dažnį, todėl kraujas smarkiau teka į galvą ir suaktyvina šilumos apykaitą, vėsindamas galvos smegenis. Tokių išvadų priėjo amerikiečių psichologai Endrius ir Gordonas Gelapai iš Olbanio universiteto. Jie atliko du eksperimentus, kurie parodė, kad tradiciškai nuovargio požymiu laikytas žiovulys iš tikrųjų žmogui sukelia antrąjį kvėpavimą.
Per pirmąjį eksperimentą mokslininkai patikrino, kaip žiovulys pasireiškia per skirtingas kvėpavimo technikas. Kadangi žiovulys užkrečiamas, 44 bandyme dalyvavusius studentus jie pasodino prieš ekraną, kuriame rodė tris žmonių veidus: be emocijų, besišypsantį ir žiovaujantį.
Dalyvius suskirstė į keturias grupes po 11 žmonių. Pirmiesiems įsakė kvėpuoti tik pro nosį, antriesiems – pro burną, tretiesiems – užspausti vieną šnervę, o ketvirtieji kvėpavo kaip norėjo.
Stebėdami savo studentus, tyrinėtojai pamatė, kad po kiek laiko kvėpavusieji pro nosį ir toliau abejingai žvelgė į ekraną; kai kone pusė kitų grupių dalyvių nuolat žiovavo. Šį reiškinį Gelapai aiškino tuo, kad normaliai kvėpuojant pro nosį, įkvepiamas oras atvėsina kraują ir kondicionuoja smegenis. Kvėpuojant kitais būdais, kūno temperatūra pakyla, smegenys „užverda”, reikalaudamos nedelsiant panaudoti papildomus vėsinimo rezervus, tai yra žiovulį.
Šią hipotezę turėjo patvirtinti kitas eksperimentas. Trisdešimt trys studentai žiūrėjo vaizdus su besikeičiančiais veidais. Ant kaktų užsidėjo kompresus – šaltą, karštą arba kambario temperatūros. Psichologai spėjo, kad jeigu jų išvados teisingos, dalyviai su šaltais kompresais nežiovaus, o kiti žiovulio nepajėgs sulaikyti. Taip ir atsitiko: daugiau nei trečdalis bandomųjų su šiltais ir karštais kompresais neužčiaupė burnų, nesąmoningai pasiduodami poreikiui atvėsinti savo smegenis ir jų veiklai suteikti normalias sąlygas.