Specializuotus miniatiūrų muziejus pasaulyje galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Dabar tokį turės ir Juodkrantė.
Šią savaitę po 18 metų pertraukos lankytojams vėl pristatyta miniatiūrų ekspozicija – pakeitusi ne tik savo vietą, bet ir gerokai gausesnė nei 1976 metais.
Tuomet miniatiūrų muziejus buvo įleistas į apleistą Juodkrantės liuteronų evangelikų bažnyčią – beveik 40 metų nenaudotą, be stogo, aptrupėjusią, trumpai sakant, pavirtusią šiukšlynu.
Lietuvos dailės muziejui pasiūlytas pastatas pasirodė tinkamas įkurdinti miniatiūroms. Žinoma, po to, kai bažnyčia buvo kapitaliai remontuota. Vasarą muziejus sutraukdavo didelius poilsiautojų būrius, nes čia vykdavo klasikos koncertai, įvairūs kultūriniai renginiai.
Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, savininkai paprašė atkurti maldos namus. „Mes nieko prieš, juk mes išsikėlėme ir iš Katedros, ir kitų didžiulių pastatų. Ne savo noru ėjome į bažnyčias, o todėl, kad jos tuščios stovėjo, o kažkam naudoti reikėjo”, – prisiminė Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys.
Vėliau šio, 13 metų Juodkrantėje gyvavusio kultūros židinio, gerokai pasigesta. Klausimų dėl miniatiūrų dingimo bei galimybės jas vėl pristatyti lankytojams direktoriui tekdavo sulaukti ir iš eilinių poilsiautojų, ir iš Neringos mero Viganto Giedraičio.
Išlaukė
„Muziejaus saugyklose miniatiūros ramiai ilsėjosi ir laukė savo eilės. Sako, žmogui gimti reikia devynių mėnesių, o muziejui reikia daugiau”, – sakė R. Budrys.
Miniatiūrų muziejus grįžo, tačiau į kitą istorinį pastatą – buvusią Karvaičių (užpustyto smėliu kaimo) mokyklą, kur vėliau buvo įsikūrę gintaro kasėjai, o paskui ir gyventojai gerokai nugyvenę.
Reanimuotame, kitapus bažnytėlės, įsikūrusiame name, lankytojams pristatoma apie 300 – mažosios tapybos, grafikos, skulptūros, taikomosios dailės – miniatiūrų. Tarp jų esama Paryžiaus, Peterburgo, Vienos mokyklų meistrų tapytų miniatiūrinių portretų, vėduoklių, skulptūrėlių.
Kai kurių Lietuvos dailės muziejaus sukauptų miniatiūrų pavydu ir kitų šalių muziejininkams. Pavyzdžiui, Napoleono Bonaparto portreto, kuriam jis asmeniškai pozavo to meto garsiausiam miniatiūrų meistrui.
Unikali miniatiūra iš mineralų su Žygimanto Senojo atvaizdu. Ji aptikta Vilniuje, vartant Katedros aikštę, maždaug metro gilyje, kai netyčia iškrito iš tauraus rėmelio. Spėjama, kad ji daryta XVI amžiuje.
Atkurtoje ekspozicijoje daug dėmesio skiriama lietuviškųjų medalių raidai. Kai kuriuose eksponatuose gerai įsižiūrėjus galima išvysti draustą Vyčio simboliką, kurios neįžiūrėjo ir caro cenzūra.
Pralėkti negalima
R. Budrys, neatsitiktinai akcentuoja, kad miniatiūros – subtilus menas ir bendrauti su jomis reikia atitinkamai: intymiai, ramiai ir individualiai. Negalima pralėkti kaip per didžiąją galeriją, pavyzdžiui, Luvre ar Miunchene.
„Į Juodkrantę atvažiuojama pailsėti, susikaupti – žmonės turi laiko, tad, vaikščiodami krantine gali užsukti, pabendrauti su intymiu menu, įsigilinti į miniatiūrą. Tai fantastiška! Kaip tais laikais, kai nebuvo fotografijos, dailininkai subtiliausiomis priemonėmis kūrė portretus”, – susižavėjimo neslėpė pokalbininkas.
Miniatūros visada buvo aristokratijos, aukštuomenės menas. Jas leisti sau turėti tik turtingieji, nes atstodavę nuotraukas miniatiūriniai portretai kainavo beprotiškus pinigus. XVII-XVIII amžiuje akademijose būdavo miniatiūrų studijos, nes meistrų poreikis buvo gana didelis.
Atnaujintoje ekspozicijoje lankytojai pamatys tik nedidelę dalį muziejaus sukauptos kolekcijos. Miniatiūros, ypač akvarelės, turi praleisti kurį laiką tamsoje, pailsėti, kad būtų išsaugotos ateities kartoms ir paskui vėl galėtų grįžti į ekspoziciją.
Pasak R. Budrio, muziejus turi tiek miniatiūrų, kad būtų galima atidaryti dar vieną muziejų. „Reiktų trigubai didesnio ploto nei dabartinis, kad būtų galima aprodyti nors pusę visos turimos kolekcijos”, – sakė jis.
Kasmet lankytojai galės pamatyti ne tik papildomą, bet ir vis kitokią muziejaus turimą kolekciją.