Šiandien Tony Blairas įteiks Elizabeth II atsistatydinimo raštą, ir naujuoju Jungtinės Karalystės premjeru karalienė skirs Gordoną Browną. Briuselyje ir kitose Europos sostinėse visiems rūpi, koks bus naujojo britų vyriausybės vadovo požiūris į Europos Sąjungą. Lietuviams įdomu ir tai, ar G.Browną išvysime Lietuvoje – juk per 17 nepriklausomybės metų nė vienas britų premjeras nematė reikalo apsilankyti Lietuvoje.
Škotas, žurnalistas ir svarbiausias Tony Blairo sąjungininkas leiboristų partijoje perima valdžią vienoje įtakingiausių Europos valstybių. Dabar T.Blairas negaili G.Brownui pagyrų ir teigia, kad tik su tokiu įpėdiniu leiboristai turi ateitį, nors sužinojęs, kad šį išrinko naujuoju partijos lyderiu, pareiškė, kad jis per senas. Vargu ar 56 metų politiką galima vadinti senu. Blogiau tai, kad G.Brownas negarsėja nei kaip diplomatas, nei kaip proeuropietiškas politikas. Maža to, jis labiau mėgsta kalbėti nei klausytis. Kaip žinoma, nuo žmogiškųjų vadovo savybių nemažai priklauso ir jo politika. Pažiūrėkime, kas suformavo G.Browno pažiūras ir charakterį.
G.Brownas, įtakingo Škotijos dvasininko sūnus, jau vaikystėje pamatė, kas yra skurdas. Tuomet Gordonų šeima gyveno neturtingame Glazge, kur daugybė žmonių neturėjo darbo. Dėl to labai išgyveno būsimojo premjero tėvas. „Tėvas mums niekada nesakydavo, už ką balsuoja per rinkimus, bet mes žinojome, kad dėl skurdo, kurį jis matė aplink, turėjo linkti prie leiboristų”, – vėliau pasakojo G.Brownas. Bet savo vyriausiajam sūnui Brownai davė Gordono vardą ir taip pagerbė jo motinos brolį, konservatorių partijos narį. Torių šalia G.Browno buvo ir vėliau. Mokydamasis senovinėje Kirkaldžio vidurinėje mokykloje Gordonas labai mėgo diskutuoti apie socializmą su mokyklos bibliotekininke, ši taip pat priklausė konservatorių partijai.
Kai G.Brownas nutarė, kad atėjo laikas pačiam užsidirbti pinigų, su broliu Johnu įkūrė „The Gazette” ir ėmė girtis, kad tai vienintelis Škotijos laikraštis, skiriantis paramą Afrikos pabėgėliams. Tas 10 puslapių kelių šimtų egzempliorių tiražu leidžiamas laikraštėlis buvo dauginamas kopijavimo aparatu ir parduodamas po 3 pensus. Tėvo pamokslų įkvėptas G.Brownas į jį rašydavo ir straipsnius apie alkoholio, tabako ir televizijos reklamos žalą jaunajai kartai, rimtai tikėdamas, kad tai padės įveikti šį blogį.
Leiboristams G.Brownas ėmė padėti nuo 12 metų – per rinkimus į kaimynų namų pašto dėžutes jis prikišdavo leiboristų partijos reklaminių lapelių. Tuomet Gordonas žavėjosi Johnu F.Kennedy, laikė jį pasaulio ateitimi ir niekaip negalėjo patikėti, kad tą ateitį galima taip tragiškai nutraukti. Kai Dalase nušovė JAV prezidentą, sukrėstas vaikinas vis kartojo: „Negaliu patikėti, kad taip atsitiko.”
G.Browno interesai buvo platūs. Be politikos ir istorijos, jis žavėjosi matematika ir sportu. Būdamas 15 metų jis žaidė regbį geriau nei jo 17-mečiai ir 18-mečiai draugai, sugebėjo tapti Škotijos jaunių teniso čempionu. Jis dar rasdavo laiko griežti smuiku mokyklos orkestre ir kviesti į pasimatymus merginas, kurios jį laikė maloniu kavalieriumi, nuvedančiu ten, kur joms norėjosi nueiti.
Edinburgo universitete, kur G.Brownas studijavo istoriją ir parašė diplominį darbą apie leiboristų judėjimą Škotijoje, jis buvo tikra pažiba. Jo energija, magnetizmas ir nuostabus balsas traukte traukė kitus studentus. Merginos net išsirikiuodavo į eilę, kad galėtų prie jo prieiti ir pabendrauti vietos aludėje. G.Browno bendramoksliai iki šiol pasakoja, kad jis tiesiog užburdavo žmones.
G.Browno padėtis universitete buvo labai svarbi – jis redagavo studentų laikraštį, pirmininkavo universiteto garbės teismui ir pagal įtaką buvo laikomas antru žmogumi po universiteto kanclerio, karalienės vyro Edingurgo hercogo. O juk jam buvo tik 21-eri.
Tačiau G.Brownas buvo labai netvarkingas – net tvarkingumu nepasižymintys studentai jo kambarį laikė tikra landyne.
Po studijų kurį laiką padėstytojavęs Edinburgo universitete, o paskui Glazgo technologijos koledže, G.Brownas nutarė padirbėti Škotijos televizijoje, nors jam jau tuomet labiau rūpėjo politika. Pirmą kartą rinkimuose į Jungtinės Karalystės parlamentą jis dalyvavo 1979-aisiais, kai į valdžią atėjo Margaret Thatcher, bet išrinktas nebuvo. Į parlamentą jis pateko po penkerių metų. Kai per Škotijos televiziją G.Brownas pranešė paliekantis darbą, televizijos vykdantysis direktorius Billas Brownas pasakė: „Nesupratu, kodėl mes laikėme šį jaunuolį.” Tačiau naujienų skyriaus redaktorius Russelas Galbraightas atkirto: „Atminsite mano žodžius: ateis diena, kai mes visi jam dirbsime.”
Nors ir pasinėręs į politiką, G.Brownas rasdavo laiko merginoms. Jo draugės buvo garsios žurnalistės Sheena McDonald ir Marion Calder, taip pat tremtyje gyvenančio Rumunijos karaliaus Michalo vyriausioji duktė princesė Margarita. Paaiškėjus, kad G.Brownas pakeis T.Blairą premjero poste, ji pasakė žurnalistams: „Tai buvo labai gražus ir labai romantiškas romanas. Aš nesilioviau jo mylėti, bet vieną dieną supratau, kad geriau romaną baigti. Gordonui rūpėjo politika, politika ir dar kartą politika, o man reikėjo, kad mūsų meilė būtų puoselėjama.”
Tik 2000-ųjų rugpjūtį savo namuose G.Brownas per privačią ceremoniją susituokė su Sarah Macaulay. Ši moteris buvo atsakinga už viešuosius leiboristų ryšius, o 2001 metais kartu su garsaus marksistų istoriko Erico Hobsbawmo dukra Julia Hobsbawm įkūrė nuosavą firmą, dabar patarinėjančią leiboristus remiančiam žurnalui „New Statesman”.
2001 metais Gordono ir Sarah šeimoje įvyko tragedija – mirė jų anksčiau laiko gimusi dukrelė Jennifer. Politikas sako, kad tai labai pakeitė jį ir jo žmoną. „Nemanau, kad mes kada nors vėl būsime tokie patys. Mirtis mus privertė pagalvoti apie tai, kas yra svarbu. Mes supratome, kad reikia tinkamai išnaudoti laiką, siekti to, ką laikome gėriu. Mes tapome ryžtingesni. Jennifer virto mūsų įkvėpėja.” Dabar Brownai augina du mažamečius sūnus. Pernai gimusiam Jamesui Fraseriui yra diagnozuota cictinė fibrozė.
Ponia Brown, ne taip kaip Cherie Blair, retai rodosi viešai su savo vyru. Šiemet jos nebuvo parlamente, net kai G.Brownas pristatė valstybės biudžetą. Ir persikėlusi į premjero rezidenciją ji nori likti šešėlyje, bet supranta, kad jos gyvenimas pasikeis. Pastaruoju metu S.Brown nuolat atakavo žurnalistai, tačiau ji nesutiko duoti nė vieno interviu nei spaudai, nei televizijai. Sarah sako nebūsianti linkusi jų dalyti ir kaip premjero žmona.