Lietuvos politinės realijos vis dažniau kelia visuomenės atlaidumo tiek siaurąja, tiek ir plačiąja prasme, klausimą. Apžvalgininkai pažymi, jog visuomenė linkusi atleisti ar nepastebėti savo politinių numylėtinių ydų ar moralinių nusižengimų.
Dažnai svarstoma, kas lemia, kad politikų nusižengimai ar nekorektiški pareiškimai neturi arba beveik neturi jokios reikšmės taip besielgiančių veikėjų reitingams. Neretai teigiama, jog čia kalta politikų charizma, religingumas (girdi, katalikams būdingas atlaidumas) ar dalies rinkėjų susitapatinimas su konkrečiomis politinėmis asmenybėmis. O jeigu susitapatini, vadinasi, atleidi.
Šiaip ar taip, bet mūsų visuomenės atlaidžia nepavadinsi. Kartu galime pastebėti ir tam tikrus dėsningumus, jog kuo įžūlesnis nusižengimas, tuo visuomenė atlaidžiau į tai žvelgia. Ir atvirkščiai, už gana menkus nusižengimus žmonės nuteisiami griežtai, o įvairūs politikai, siekdami populiarumo, reikalauja dar sugriežtinti bausmes, visiškai pamiršdami, jog svarbiausia – ne bausmės dydis, bet jos neišvengiamumas. Čia butų galima dar kartą pasvarstyti apie pilietinės visuomenės Lietuvoje problemas.
Viena iš jų ta, kad per penkiolika nepriklausomybės metų taip ir nebuvo sukurta kritinė šios visuomenės masė, galinti griežtai pareikalauti savo politikų atsakomybės prieš piliečius. Manyčiau, jog tokios situacijos priežastys slypi tautinėje savimonėje bei istorinėje atmintyje, kuri Lietuvoje gana smarkiai skiriasi nuo Vakarų Europos šalių istorinės atminties palikimo.
Gerbiamas profesorius Vytautas Kavolis yra pareiškęs daug įžvalgių minčių apie lietuvių tautos sąmoningumo trajektorijų raidą, atkreipė dėmesį į jos problemas. Be jokios abejonės, šios trajektorijos ar jų pobūdis turėjo didelės įtakos tam, kokį politinės kultūros bagažą turime šiandien.
Savo tyrinėjimuose profesorius pastebėjo ir tam tikrų dar senovės lietuvių tolerancijos ženklų, kaip antai pagonių tolerancija stačiatikiams – esą dar neapsikrikštijusioje Lietuvoje pagoniški valdovai nepersekiojo krikščionių (stačiatikių) dėl jų religijos. Taip pat galime prisiminti kunigaikščio Algirdo laikus, kai santykiai su stačiatikybe Lietuvoje buvo tokie.
Tačiau ar tai tolerancija? Veikiau tai buvo abejingumas tam, kas nekelia pavojaus. O pavojų kėlė Kryžiuočių ordino veiksmai.
Versdami istorijos puslapius, galime matyti, jog tikroji tolerancija bei atjauta Lietuvoje sunkiai skynėsi kelią. Prie to prisidėjo tai, jog modernios lietuvių tautos branduolys Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje visada sudarė gana izoliuotą mažumą, o ir visuomenė nepatyrė kiek didesnės Vakarų kultūros įtakos. Ta įtaka buvo, tačiau ji buvo fragmentiška ir dažnai fasadinė. Tam neabejotinai turėjo įtakos ir pati geopolitinė Lietuvos padėtis Europos pakraštyje.
Šią situaciją gana gerai iliustruoja reformacijos sunkumai Lietuvoje XVI-XVII a., kai aktyvūs bandymai sumoderninti valstybę, ekonomiką bei jos politinį režimą, bandant įvesti pilietinę laisvę (tam jėgų negailėjo žinomas Lietuvos kalvinistų lyderis Andrius Volanas) vietoje magnatų savivalės, patyrė nesėkmę.
Tada Lietuva, kaip pažymėjo profesorius V.Kavolis, vėl atsitraukė į tradicinį konservatizmą, nors iš tiesų reformacijos idėjų išsižadėjimas veikiau buvo susijęs su Lietuvos bajorų konjunktūriniu mąstymu ir oportunizmu. Dėl to Lietuva pasinėrė į vadinamojo XVII a. politinio ir dvasinio „tvano” laikotarpį, iš kurio pavėluotos XVIII a. pabaigos reformos jau nebegalėjo išvesti valstybės į tiesų kelią. Tuometinė gegužės 3 d. Konstitucija turėjo didelės reikšmės, tačiau ji daugiau istorinė, kadangi valstybės modernizacija buvo užgniaužta Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimų.
XIX a. vėl ženklino tiek fizinės, tiek ir dvasinės baudžiavos įsigalėjimą bei bizantinės pasaulėjautos įtaką. Šiai pasaulėjautai, kaip žinia, nebuvo būdingos vakarietiškos visuotinės piliečių lygybės ir laisvės idėjos, idėjos, kurias taip išaukštino Didžioji prancūzų revoliucija.
Kaip pastebėjo profesorius V.Kavolis, per savo istoriją Lietuvos visuomenė taip ir nepriėmė šios vakarietiškos visuotinės lygybės idėjos. Paprastam lietuvių sodiečiui su juo lygus atrodė tik lygiai toks pat kitas, sunkiai žemę dirbantis žmogus. Tuo tarpu į žydą jis visada žiūrėjo įtariai (ne kaip į lygiavertį žmogų). Kaip tik čia glūdėjo ir viena iš antisemitizmo Lietuvos visuomenėje priežasčių. Gi kunigas ar ponas taip pat nebuvo laikomas žmogumi – kunigai ir ponai buvo didesni už žmones, į juos reikėjo žvelgti nuolankiai nusižeminus.
Apmaudu, bet tokios elgsenos tipai daugiau ar mažiau nejučiomis perėjo ir į mūsų visuomenės politinę kultūrą. Čia, atrodo, galima ieškoti sunkiai racionaliai paaiškinamo atlaidumo politikams, kurie, deja, taip ir netapo piliečių tarnais.
Į juos iki šiol daugiau žiūrima kaip į ponus, kurių kasdienybę tik retkarčiais apkartina spontaniško liaudiškojo įniršio proveržiai. Pastarųjų niekaip nenorėčiau laikyti pilietinės visuomenės raidos dalimi, kadangi jie paprastai neturi racionalaus pagrindo ir niekaip nesusiję su tikrosios tolerancijos (o ne atlaidumo) ir tikrosios racionalios pilietinės laisvės vertybėmis.
Šių vertybių įtvirtinimas Lietuvos politiniame gyvenime labai sunkiai skinasi kelią. Regis, yra daugybė teisės dokumentų ir visų pirma Konstitucija, kuriuose minėtos vertybės yra įtvirtintos. Tačiau deklaracijos taip ir liks archajiškos politinės kultūros neatsikračiusios visuomenės fasadu, jeigu jos netaps piliečių savimonės dalimi. Tai tiesiogiai sietina su tikrosios demokratijos įsitvirtinimu valstybėje.
Kaip žinia, demokratija neturi universalių receptų. Kiekvienoje valstybėje ji sukuria unikalų gyvybingą modelį. Gi pastarojo sukūrimui didelės reikšmės turi ne tik tvirta visuomenės valia, bet ir politikų atsakomybė. Kaip rodo mūsų politinio gyvenimo kasdienybė, atsakomybės labai trūksta, kadangi mūsų visuomenė pernelyg atlaidi savo išrinktiesiems. Šį atlaidumą vis dėlto reiktų atskirti nuo valstybės, pakeičiant jį atsakomybės imperatyvu.
Dr. Bernaras Ivanovas,
politologas