Muziejininkai turėtų būti aktyvesni, nes istorijos liudininkų gretas negailestingai retina laikas
Birželio sukilimas Lietuvos istorijoje yra gerai žinomas. Tačiau Kauno istorijos muziejuje šia tema paprašius medžiagos rengiamam straipsniui, skyriaus vedėjas istorikas Algirdas Markūnas paaiškino, kad nieko neturi, nes niekas nieko… nedavė.
Vokiečių okupacijos metais šiame muziejuje mano giminės yra matę demonstruojamas žuvusių sukilėlių fotografijas, tarp kurių buvo ir mano tėvas. Išgirdau, kad dabar muziejus jų neturi, nes pokariu – sovietiniais laikais fotografijas galėjo sunaikinti muziejininkai kaip tarybinei ideologijai prieštaraujančius dokumentus. Tuo galima patikėti. Bet kad dabar, jau beveik 15 metų praėjus kai gyvename atgavę laisvę, o muziejus jokios medžiagos šia tematika neturi, nustebino. Muziejininkas, įsitikinęs, kad aš esu žuvusiojo sūnus, pamatęs atsineštas pageltusias laidotuvių nuotraukas, paprašė jas palikti muziejui arba ką nors atnešti vėliau. Jis paaiškino, kad muziejui tiktų, pavyzdžiui, asmeniniai žuvusiojo daiktai – akiniai, parkeris arba dar kas nors.
Toks muziejaus darbuotojo supratimas dėl istorinės medžiagos bei jos rinkimo mane liūdnai nustebino. Išėjau iš kabineto. Jausmas toks, tarytum ne į Kauno istorijos muziejų būčiau užėjęs, lyg ne su istoriku būčiau susitikęs. Tiesa, turėjau atsinešęs mažytę prastos kokybės fotografiją, kurioje užfiksuotos mano tėvo Kazio Žižiūno, vieno iš daugelio Birželio sukilimo dalyvių, laidotuvės. Bet nebuvo jokio noro šią brangią šeimos fotografiją čia palikti. Tiesa, pažadėjau padaręs kokybišką kopiją atnešti ir ją dovanoti muziejui. Iki šiol šia tema, ko gero, tai būtų pirmasis eksponatas.
O nuotrauka byloja apie svarbų mūsų krašto istorinį faktą – Birželio sukilėlių laidotuves, kurios vyko Kaune, Vytauto prospekte, buvusiose centrinėse miesto kapinėse, 1941 m. birželio 27 ar 28 dieną. Prie žuvusio Kazio Žižiūno karsto stovi našle tapusi Ona Žižiūnienė su aštuonerių metukų dukra Genovaite. Šalia – negausių giminių, kaimynų būrelis. Tragiška dokumentika. Ir bent jau man vis norisi į šią retą fotografiją žiūrėti ir žiūrėti. Manęs laidotuvėse nebuvo, nes tuomet turėjau apie pusantrų metukų, todėl numanomos ir priežastys, kodėl buvau paliktas pas kaimynus.
Šis mažytis fotodokumentas su dar keliomis panašaus turinio nuotraukomis tuoj po karo mano motinos buvo paslėpti. Ir pagrįstai, nes pirmaisiais pokario metais, pamenu, mūsų namuose buvo keletas grubių kratų. Jas darė vyriškiai, prisistatę NKVD darbuotojais, komjaunuoliais, milicininkais ar dar kažkuo. Kratos metu viską apversdavo aukštyn kojomis. Prisimenu paskutinį kartą. Kaip įtartiną daiktą jie konfiskavo braižyklinę. Tai buvo vienas iš vertingesnių tėvo daiktų – kukli mokyklinė braižyklinė. Motina su ašaromis prašė ją palikti – vaikai auga, reikės mokyklai. Nepaliko. Tą kartą daugiau nieko sau tinkamo nerado, nes anksčiau kiti krėtėjai vertingesnius daiktus jau buvo išsinešę. Tiksliau – pavogę. O jeigu būtų radę šias nuotraukėles? Sklido gandai, kad už panašaus turinio fotografijas buvo ištremta į Sibirą ne viena šeima. Tad dėl saugomų fotografijų buvo irgi labai drebama arba jos naikinamos.
Prasidėjus Atgimimui, tragiškos šeimos fotografijos buvo vėl prisimintos. Mums kraustantis iš senos gyvenamosios vietos Lekėčių gatvėje, Kaune, fotografijas surado mano sesuo.
Man, jau žilo plauko sulaukusiam fotožurnalistui, žiūrint į nuotraukėles, kyla keletas klausimų: pirmiausia pabandyti išsiaiškinti, kas fotografavo. Mano supratimu, tai penkiaminutininko darbas. Taip anuomet buvo vadinami tie fotografai, kurie dirbo fotoaparatu – dėže ant trikojo štatyvo su juodo audeklo gaubtu. Nuotraukėles padarydavo per penkias minutes. Manau, kad tą dieną jam buvo daug darbo, nes čia į kapinėse iškastą tranšėją buvo laidojama daug žuvusiųjų. Tad pas kitų žuvusiųjų gimines panašių nuotraukų irgi galėjo išlikti.
Muziejininkams, jeigu jie panorėtų rinkti medžiagą apie Birželio sukilimą, reikėtų paskubėti. Žmonės, manau, neatsisakytų padėti ir dėl nuotraukų, ir dėl prisiminimų. Bet, kaip matote iš mano apsilankymo muziejuje, esu priverstas susidaryti nuomonę, kad panaši tema kai kurių muziejininkų nedomina, todėl ir muziejaus fonduose iki šiol tuščia. O gal aš klystu?
Algimantas Žižiūnas