1987-aisiais Klausdija Šiffer atėjo į „ELLE” žurnalo surengtą modelių atranką. Pirmasis fotografavimas, pirmasis viršelis – ir akimirksniu užgriuvusi sėkmė, kurią apvainikavo kontraktai, madų paradai, reklamos kampanijos.
Dabar ji pažymi modelio verslo dvidešimtmečio sukaktį ir šeimos apsuptyje savo angliškoje viloje duoda interviu.
Įgimtas drovumas netapo yda
– Man patiko būti nėščiai. Iki tol man būdavo gėda sėdėti namuose ir nieko neveikti. O tada buvau namie „dėl pateisinamos priežasties”, galėjau truputį atsipalaiduoti. Be to, iki nėštumo aš akylai sekiau, kad nesukaupčiau nereikalingų kilogramų, bet pastojusi užmiršau ankstesnius principus, – šypsosi Klaudija.
Ji – tikra tobulybė. Tik taip galima apibūdinti aukštaūgę blondinę, pasitikusią mus ant savo XVI amžiaus vilos slenksčio. Pilka mini suknelė ant juodų marškinėlių aukšta apykakle, bateliai be pakulnės, lygūs plaukai, paprastutis aukso medalionas ant kaklo – ji ir akinanti, ir kukli. Kaip visada.
Drovumas, apgaubtas šviesos aureole, tarytum prieš dvidešimt metų, kai žengė pirmus „ELLE” modelio žingsnius.
Dvidešimt metų! Per tuos metus Klaudija Šiffer spėjo tapti ne šiaip įprastu reklamos veidu, o kažkuo artimu, beveik giminaite, mūsų ištikima bendrakeleive po mados pasaulio labirintus.
Ji niekada nenusižengė savo įvaizdžiui – pavyzdiniam, superprofesionaliam, beveik tobulam. Jokių skandalų, jokių kaprizų – į savo 36-uosius neįtikėtinoji Klaudija sklandžiai ėjo per visus sukrėtimus ir įnoringus madų ir modelių pasaulio zigzagus, užsitikrinusi nepaprastai ilgai trunkančią karjerą.
Šiuo metu Klaudija Šiffer gardžiuojasi tylia laime su savo vyru Metjumi ir dviem vaikais – Kasparu ir Klementina.
– Augote kartu su savo profesija. Ar ji pakeitė Jus?
– Pradžioje aš kankinausi dėl savo liguisto drovumo, o juk šis amatas reikalauja jaustis atvirkščiai. Kai filmavime dalyvaudavo dvi trys merginos ir kurią nors iš jų pakviesdavo pozuoti, aš pajusdavau palengvėjimą – ačiū Dievui, ne aš! Kai padarydavo makiažą, pasijusdavau šiek tiek geriau: bent jau toninis kremas neleis niekam pamatyti, kaip aš raustu! Mintis, kad reikės eiti podiumu, man keldavo siaubą. Apimdavo jausmas, lyg mane panardina į ledinį vandenį. Man labai padėjo Karlas Lagerfeldas. Jis pasakė, kad visada reikia likti pačiai savimi. Karlas tapo man lyg krikštatėvis. O paskui aš tokią daugybę kartų dalyvavau defiliadose, kad iš dalies „išsigydžiau”. Šiuo atžvilgiu mada tapo puikia terapija, nors aš, kaip ir anksčiau, tebesu gana drovus žmogus.
– Jūs esate tobulybės įvaizdis. O juk Jus vadindavo šalta ir net nuobodžia asmenybe. Ar Jūsų tai neliūdino?
– Kai mane vadindavo šalta, taip. Tie, kurie gerai pažįsta mane, žino, kad tokia nesu. Bet man reikia šiek tiek laiko, kad su žmogumi užsimegztų tikras ryšys, ir tai dažnai įvertindavo kaip šaltumą. O jeigu kas nors laikydavo mane nuobodžia todėl, kad elgdavausi profesionaliai, tai juo blogiau jiems. Aš laiku ateinu į fotosesijas, nesiaikštiju, nevaikštau ištisas naktis po klubus, nors ir mėgstu su draugais pasilinksminti. Teikiu pirmenybę tokiam, o ne skandalingos mergužėlės įvaizdžiui. Mūsų profesinė aplinka gali atrodyti labai ekscentriška, bet čia taip pat yra labai svarbu, kad jumis galima būtų pasikliauti. Tad rimtos merginos reputacija leido man pelnyti pagarbą.
Mada tapo
gyvenimo dalimi
– Bet juk Keitė Moss, pavyzdžiui, irgi labai visur kviečiama ir yra gerbiama, nepaisant visų savo nuotykių!
– Juo geriau! Aš čia nesu teisėja. Mūsų profesijai reikia visokių savybių, kokio nors vienintelio recepto nėra.
– Dabar iš tam tikro atstumo kaip Jūs žiūrite į mados pasaulį?
– Dalyvauti mados industrijoje, įnešti savo indėlį į jos kūrėjų, kartais genialių žmonių, darbą – visada sukrečiantis nuotykis. Bet tam reikia būti stipriai. Kuo geriau jums tai pavyksta, tuo daugiau tenka išgirsti visokios bjaurasties savo adresu. Kadangi aš moku tris kalbas, nuo manęs nepavykdavo nuslėpti nieko, kas buvo kalbama už mano nugaros. Aš susitelkdavau darbui, ir tai padėjo man apsišarvuoti ir ištverti viską. Bet aš mačiau, kaip kitos merginos palūždavo. Tai taip slegia! Kai kas nors manęs nemėgdavo, aš pasakydavau sau: na, ir tegul… Ir dar, nereikia savęs nuolat lyginti su kitais žmonėmis.
– Ar ruošiatės mesti šį darbą?
– Aš užsidirbau pakankamai pinigų, kad galėčiau ilsėtis. Bet man norisi tęsti ir vienokia ar kitokia forma likti įsitraukusiai į mados gyvenimą.
– Ką Jūs manote apie polemiką dėl pernelyg liesų modelių? Ar reikia uždrausti joms dalyvauti defiliadose?
– Negalima taip išsyk, visko neišsiaiškinus pasmerkti tų merginų. Kai kurios gerai maitinasi, bet vis tiek nestorėja (tai, beje, dabar ir mano atvejis). Būtų neteisinga jas bausti. Bet yra ir tokių, kurios tyčia nieko nevalgo. Čia tuoj pat pastebimas skirtumas. Sunku nustatyti griežtas taisykles dėl idealaus svorio defiliadų dalyvėms. Bet mados pasaulis turėtų įvesti kokius nors apribojimus ir atidžiai stebėti merginas, kurios ten dirba. Kai matosi, kad topmodelis turi sveikatos problemų, nevertėtų jo išleisti į pirmąsias gretas.
Nori, kad laimė tęstųsi
– Ar Jūs pati visą gyvenimą laikėtės dietos?
– Taip, kol gimė vaikai, aš visada kruopščiai stebėjau savo svorį. Aš mėgstu gerai pavalgyti, ir todėl man nebuvo lengva. Bet dabar aš valgau viską, ko man norisi, ir nė gramo antsvorio neužsiauginu. Visiškai negaliu suprasti, kodėl taip yra!
– Ar Jūs bijote senti?
– Ne, nes mano draugai yra mano vienmečiai, ir mes sensime kartu. Žinoma, man norisi kuo ilgiau išsaugoti gražią odą, bet botoksas manęs nė kiek negundo. Prieš plastinę chirurgiją aš visiškai nesu nusiteikusi,bet tai man yra per daug baisu!
– Kaip Jūs su tokia romantiška natūra ir superseksualiu įvaizdžiu išgyvenote savo romanus?
– Yra vyrų, kurie mano, kad jus myli, o iš tikrųjų siekia visai ko kita. Kiti nedrįsta prie jūsų net prieiti. Apskritai kartais tai labai sudėtinga! Mano vyras, kaip ir aš, yra drovus, bet jis sugebėjo žengti pirmąjį žingsnį. Mudu aptikome, kad turime bendrų gyvenimo vertybių, bendrų svajonių.
– Ar Jūs kankinotės dėl gandų, kada visa ta istorija su Devidu Koperfildu buvo sufabrikuota?
– Aš žinojau teisybę. Kuo žmogus garsesnis, tuo piktesni gandai apie jį skleidžiami – taip jau yra gyvenime. Neigti beprasmiška, nes tai nieko nepakeis. Tad belieka paprasčiausiai nekreipti dėmesio. Čia kaip su paparacais: juos reikia tiesiog pamiršti, antraip nebus gyvenimo.
– Apie ką Jūs svajojate savo gyvenime?
– Šeima, draugai, mėgstamas darbas… Visa tai aš jau turiu. Šiandien mano gyvenime viskas yra gerai. Bet aš aštriai jaučiu šio pasaulio trapumą, juk bet kurią akimirką viskas gali apsiversti. Mano svajonė – kad laimė tęstųsi.
„ELLE”
Parengė V.B.