Jis privertė verkti Bredą Pitą ir Žaną Moro pavertė karaliene Marija Stiuart. Visa tai galima pamatyti parodoje „WOOM. Roberto Vilsono portretai”.
Metų pradžioje ši paroda Niujorke sukėlė tikrą ažiotažą: Vainonos Raider, Žanos Moro, Michailo Baryšnikovo, Bredo Pito ir kitų pasaulio garsenybių videoportretai. Griežtų Amerikos kritikų susižavėjimas (retas atvejis!) sutapo su Manheteno aukštuomenės susižavėjimu, nors pirmieji viską žino apie meną, o pastarieji – apie žvaigždes, todėl jų visų nustebinti jau seniai nebeįmanoma. Ir vis dėlto.
Vilsono atradimas – žmogaus ūgio videoportretai ant plazminio ekrano. Herojus, pavyzdžiui, Holivudo chuliganas Šonas Penas, Monako princesė Karolina ar paprasčiausias šunėkas (yra jo kolekcijoje ir tokių personažų), atlieka vieną atsargų judesį. Šiek tiek šypteli, trukteli pečiais ar šuniškai judina nosį. Veiksmas prasideda, tęsiasi, baigiasi ir vėl prasideda iš naujo. Paveikslas nuolat juda, todėl tarsi atgyja – tačiau šis panašumas lyg ir nutolęs, kaip tikram meno kūriny, kuriam trukdo perdėta dokumentika. Kartojasi ne vien vaizdas, bet ir garsas. Tai gali būti lietaus šniokštimas, Marijanos Feitful muzika, paties Vilsono balsas.
„Tai labiausiai stulbinanti paroda per pastaruosius kelerius metus”, – toks buvo laikraščio „The New York Post” įvertinimas. „Parodoje WOOM jūs visiškai naujai pažvelgsite į tuos, kuriuos taip dažnai matote didžiajame ekrane”, – rašė „The New York Times”. Po WOOM pasisekimo Niujorke parodos laukiama Maskvoje, Londono „Royal Academy of Arts” ir MAXXI muziejuje Romoje.
Projekto autorius Robertas Vilsonas, 68-erių metų amerikiečių režisierius, įvairiausių teatro apdovanojimų savininkas, užsitarnavo brangiausiai apmokamo Melpomenės tarno vardą. Atrodo, kad jis šiek tiek baiminasi, kad jo paklausiu, kaip ir visi pasaulio žurnalistai, apie Endžio Vorholo įtaką jo kūrybai. Šis taip pat filmavo „gyvenimą realiu laiku” ir taip pat iš įžymybių portretų susikrovė nemenką kapitalą. Ko gero, plazminių ekranų nebuvimas neleido Endžiui žengti toliau. Beje, Vorholas taip pat neatsisakydavo darbo pagal užsakymą. Jau niekam ne paslaptis, kad po WOOM projekto Europos aristokratai ir turtingos amerikietės ėmė kreiptis į Vilsoną su prašymais sukurti pono X portretą „kaip Bredo” ar ponios Y „kaip Vainonos”. Žinoma netgi kaina – 150 000 dolerių, už tiek Vilsonas sutinka dirbti. Aplenkdama Vorholo temą, iškart pereinu prie finansų temos.
– Robertai, sakykite, kodėl jūs imatės užsakymų „iš šalies”? Juk jūs seniai žymiai daugiau nei pasiturintis žmogus.
Toks pokalbio posūkis, atrodo, Vilsonui patinka. Jis akivaizdžiai pralinksmėja.
– Žmonėms patinka stebėti žvaigždes, o aš tas žvaigždes kuriu. Vis dėlto man pačiam patinka dirbti su bet kokiu žmogumi. Nesvarbu ką jis veikia – filmuojasi kine ar remontuoja automobilius. Matote štai tą tipą? – Vilsonas varto katalogą ir rodo kiek apsmukusio vyro portretą. Šis prie stalo sėdintis dėdulė labai traukia. Į jį galėtum ilgai žiūrėti.
– Ruošiausi kurti Šeron Stoun portretą, – tęsia Vilsonas. – Ir automobilių sąvartyne beieškodamas dekoracijų sutikau šį automechaniką. Jis sutiko pozuoti. Rezultatas panašus į Pikaso portreto vyrą. Nors apie tai aš negalvojau. Atsitiktinai taip išėjo. Matote, koks jis tikras?
– Ir jis sumokėjo 150 tūkstančių?
– Žinoma, ne. Paprasčiausiai man jis patiko. Nors aš neįžvelgiu nieko keista mene „pagal užsakymą”. Dar Renesanso laikais žmonės pas dailininkus užsisakinėjo portretus. Tai normalu.
– O jei dar kas nors panorės „kaip Bredas”?
– Kaip Bredas nebeišeis. Tačiau aš ir Džonio Depo nebekurčiau kaip Bredo. Vaidmenis sugalvoju aš. Tai mano sąlyga. O svarbiausia, kad žmogus pajėgtų apmokėti mano darbo laiką – asmeniškai mano ir mano komandos – ir galėtų keletą dienų praleisti studijoje.
Vilsono komanda solidi: operatorius, garso režisierius, kostiumų dailininkas, vizažistas, kirpėjas. Filmavimas trunka ilgai. Kartais herojus priverstas nejudėdamas išstovėti po kelias valandas. Vilsonas stengiasi pasiekti to paties, kaip ir iš savo aktorių, kada stato spektaklį: vienas judesys turi perteikti visą prasmę. Pasitaiko, kad šio judesio paieškoms sugaištama visa savaitė.
– Izabela Roselini man pozavo beveik visą dieną. Monako princesė Karolina stovėjo tris valandas. Čia jau trumpai – aš žinojau, kaip filmuosiu, – pasakoja Vilsonas. Jau seniai pastebėjau, kokia tiesi jos laikysena. Ir pasakiau: „Oho! Tu vaikštai kaip tikra princesė!” O ji atsakė: „Kai buvau penkerių, mama man ant galvos uždėdavo knygą ir liepdavo lipti laiptais.” Ir aš ją nufilmavau tokioje pat pozoje, kokioje jos įžymioji mama Greisė Keli stovėjo Hičkoko filme „Langas į kiemą”.
– Ar jau žinote, kaip filmuosite kitus savo herojus?
– Konkrečiai dar nenusprendžiau. Tačiau kandidatus jau numačiau: visus JAV prezidentus, pradedant Karteriu, ir Doną Karan – ji norėtų, kad mes filmuotume Afrikoje.
– Su liūtais?
– Be abejo, jeigu tik liūtai sutiks…
„Vogue”
I.D.