„Skulptoriui Midvikiui dingo katytė, dovanota per Senamiesčio katino atidengimo ceremoniją. Padėkit. Jam labai liūdna”, – į dienraštį kreipėsi skulptoriaus artimieji.
„Dingo kačiukas, jo vardas Mašenia. Aš jau tris dienas negaliu valgyti, labai išgyvenu. Mielas, geras, reikalaujantis daug priežiūros. Lauksiu bet kokios žinios. Padėkit”; „Klaipėdiečiai, padėkit surasti šuniuką. Šunys – mūsų gyvenimas! Žemė iš po kojų slysta! Padėkit!!!”
Tokio turinio skelbimai šiomis dienomis mirga tiek spaudoje ar internete, tiek ant stulpų gatvėse. Jų ypač padaugėja vasarą, kai naminius gyvūnus į lauką pro pravirus langus ar balkonus išvilioja šiluma.
Neapsakomai ilgėdamiesi savo keturkojų draugų, šeimininkai ne tik rašo graudžius skelbimus, bet ir už jų sugrąžinimą ar suradimą žada apvalias sumas.
Bėglių šeimininkai spėja, kad jų kačiukai ir šuniukai dažnai dingsta ne gamtos šaukiami, o pasipelnymo tikslais. Šį faktą patvirtina ir gyvūnų globos tarnybos „Nuaras” darbuotojai. Įrodyti tai sudėtinga, bet išpirkas už augintinius sumokantys jų savininkai nesuka sau dėl to galvos.
„Tikiuosi, kad pareis”
Klaipėdos Senamiesčio katino skulptūros autoriui Regimantui Midvikiui Birmos veislės katytė buvo padovanota per skulptūros atidengimo ceremoniją.
„Tapom geriausiais draugais. Misė buvo pamišusi dėl paukščių. Leisdavau juos pagainioti po lauką, nes nagais langą braižydavo ir kniaukdavo. Kaimynai ją pažinojo, beveik garantuoju, kad nė vienas negalėjo pasisavinti. Pasilakstyti dažnai išleisdavome, nebuvo nė karto kad nepareitų, o prieš tris savaites taip ir atsitiko. Pažįstami lyg ir matę, kad kažkas į automobilį ją nešėsi, bet čia tik kalbos. Visais būdais ieškojom – skelbimus su atvaizdu klijavom, ieškojom per spaudą – bet dingo, kaip į vandenį. Labai meili, graži, prijaukinta – kažkam labai patiko, ko gero, svetimuose namuose dabar ja džiaugiasi”, – liūdesio neslėpė Tauragėje gyvenantis skulptorius Midvikis.
Jis vis dar tiki tauragiškių gerumu ir viliasi, jog Mise arba Mice šaukiama Birmos gražuolė parsiras arba bus sugrąžinta.
Atsilygino pinigais
Tik tie, kuriems teko nors trumpam išsiskirti su dažnai visaverčiu šeimos nariu tapusiu gyvūnu, gali suprasti, kaip skaudu, kai jis dingsta. Tą patyrė prodiuserinės kompanijos „Cactus” atstovas Mindaugas Bendžius.
Jo Stafordšyro bulterjeras Stafas buvo pradingęs nepilnai parai, tačiau to užteko, kad šeima įvertintų, koks mylimas ir svarbus jiems šis šuo.
„Išvedžiau vakare palakstyti – ir dingo iš akiračio. Puoliau ieškoti, visą kvartalą išvaikščiojau. Dar kartą teritoriją šukavome su žmona ir draugu, bet tuščiai”, – prisimena Mindaugas.
Kitą rytą visi kvartalo stulpai buvo nukabinėti skelbimais su Stafo požymiais ir prašymu grąžinti šį retos veislės šunį.
Informacija buvo pateikta ir spaudai, ir radijo stočiai. Būtent su pastarosios pagalba Stafas grįžo pas savo šeimininkus net iš Kretingos.
Paskambinusi moteris pranešė, jog jos sūnus į namus parsivedė panašų į Stafą šunį. Moteris apie ieškomą keturkojį išgirdo per radiją tuomet, kai vežė jį į „Nuarą”.
Išgyveno ir šuo
Mindaugas, kaip ir buvo žadėjęs skelbime, kretingiškiams atsilygino pinigais. Įvardyti sumos jis nenorėjo.
„Pinigai nebuvo svarbu. Tikrą Stafo vertę pajutome tada, kai jis dingo. Po šio įvykio visa šeima pradėjome pagarbiau su juo elgtis ir netgi atleidžiame už kai kurias šunybes”, – šypsosi M. Bendžius.
Jis tiki, kad prie sugrįžimo į tikruosius namus prisidėjo ir pats Stafas. Šeimininkams jis buvo parvežtas kruvinu snukiu, labai neramus. Kretingiškių šeima pasakojo, kad visą naktį šuo inkštė ir braižė nosimi duris – būtent todėl jį nuspręsta išvežti į „Nuarą”.
Veislinių neatveža
Vasaros metu gyvūnų globos tarnybos „Nuaras” patalpose gyvūnų visuomet būna daugiau nei kitais sezonais.
Šiuo metu į „Nuarą” gyventojai masiškai veža gatvėse ar namų laiptinėse priklydusius šunis bei kates.
Paprastai grynakraujų ar kilmingų gyvūnų čia nesurasi – visi mišrūnai. Tarnybos administratorė Irina Lebedeva mano, jog veislinius keturkojus žmonės priglaudžia patys, arba juos parduoda.
Ji girdėjusi, kad paaugliai, vogdami naminius gyvūnus iš jų šeimininkų, tokiu būdu pelnosi, nes už „radinį” prašo pinigų.
„Žmonėms jie juk kaip artimieji – duoda kiek prašo. Sulaukiame labai daug skambučių dėl dingusių šunų arba kačių. O jeigu randa pas mus – susimokėti neprašome, tiesiog sakome, jog yra galimybė pagal išgales paaukoti maisto arba šiek tiek pinigų tam pačiam maistui pirkti. Būna, kad palieka net po 100 litų”, – prisiminė administratorė.
kazkoke ce nesamone