Seniai norėjau aplankyti Briugę, daugelio vadinamą Šiaurės Venecija ar net Šiaurės Vakarų Europos perlu. Leonidas Donskis šį Belgijos miestą titulavo dar gražiau – „Mažosios Europos stebuklas”.
Tokių epitetų paskatinta nutariau, kad laikas pačiai įsitikinti, ar sąmonėje susikurti vaizdai atitinka tikrovę. Valanda kelio traukiniu iš Briuselio ir aš jau čia – apšiurusioje, remontuojamoje Briugės geležinkelio stotyje, kuri net nekvepia romantika. Kas manęs laukia toliau?
Transportas
Taksi automobilis, priartėjęs prie senamiesčio centro, sunkiai braunasi pro minias turistų ir grakščiais žirgais pakinkytas karietas. Kaip išsiaiškinu – taksi uždrausta laisvai kursuoti po įtrauktą į UNESCO paveldo sąrašą 2000 metais Briugės senamiestį. Leidžiama tik pristatyti turistus į viešbutį ar paimti iš jo. Atstumas iki centrinės Turgaus aikštės, šalia kurios įsikūręs mūsų viešbutis, visai nedidelis, tačiau pirmą kartą atvykusiam, kad ir nedidelė savo plotu Briugė, pasirodo gana paini. Įsikurti viešbutyje leidžiama tik nuo trečios valandos, tad negaištu laiko ir pradedu savo pažintį su viduramžių miestu. Masės turistų tiesiog pritrenkia. Atrodo, lyg praleisti šeštadienio čia suvažiavo ne tik viso pasaulio smalsuoliai, bet ir pusė Belgijos. Žmonių kaip Klaipėdos senamiestyje per Jūros šventę. Ir turint omenyje, kad centrinėje Briugėje – vos 45 tūkstančiai gyventojų, tai išties daug. „Čia dar nieko, vasarą turistų – tris kartus daugiau”, – paaiškina vienos karietos vadeliotoja, išdidžiai cituodama oficialiąją statistiką – Briugę aplanko 3,5 milijono turistų per metus.
Karietą pasirenku ne iš snobiškų sumetimų – tai būdas išvengti spūsčių. Kaina gana priimtina – keturiese už pusvalandžio kelionę ir mini ekskursiją sumokame 30 eurų. Karietos Briugėje išties populiarios, eilutėje reikėjo palaukti dvidešimt minučių. Kita galima alternatyva – geltoni mini autobusiukai, kas valandą startuojantys Turgaus aikštėje. Ekskursija jais trunka 50 minučių, kaina suaugusiam 11,5, o vaikui – 6 eurai. Bet kai pavasario saulutė kutena žandus, negi lipsi į autobusiuką? Dar viena alternatyva – 30 minučių pasiplaukiojimas Briugės kanalais. Bilietas suaugusiam – 5,9 euro, vaikams – 2,8. Briugėje penkioms šeimoms leista užsiimti šiuo verslu. Kiekviena turi po keturias valtis turistams gabenti. Valtys atviros, tačiau ir lyjant lietui smalsuolių, trokštančių šios pramogos, taip pat netrūksta, mat savininkai keleiviams išdalina skėčius (dažniau mėlynus su geltonomis Europos Sąjungos žvaigždėmis). Kito vandens transporto Briugėje paprasčiausiai nėra. Kanalais (kurių bendras ilgis – 12 kilometrų) gali plaukioti tik turistus vežiojančios valtys. Susidaro įspūdis, kad Briugėje viskas skirta ar pritaikyta turistams. Tai pagrindinis miesto įplaukų šaltinis. Būtent turizmo industrija pavertė turtuoliu dar devynioliktojo amžiaus viduryje buvusį neturtingiausią Belgijos miestą.
Gulbės ir kanalai
Ko gi turistai važiuoja į Briugę? Viduramžių dvasia ir kanalai – miesto vizitinė kortelė ir prekės ženklas. Tų kanalų ne tiek jau čia daug. Masterdamas ar Hamburgas šiuo požiūriu – daug įspūdingesni, ką jau kalbėti apie Veneciją. Paprastas palyginimas – Briugėje yra 43 tiltai, kai Amsterdame – 1612, o Hamburge – net daugiau nei 2300! Tačiau pasiplaukioti Briugės kanalais gana miela. Iš valties gali pamatyti tai, ko neįmanoma regėti vaikštinėjant gatvėmis. Tai taip pat suteikia gana įdomios informacijos. Pavyzdžiui, kad Briugėje gyvena 76 gulbės, o kitą savaitę jų bus 83. Išties pačiame miesto centre prie vadinamojo Minervoterio arba Meilės tvenkinio („Minne” išvertus iš flamandų kalbos reiškia meilę), teko matyti ne tik pulką gulbių, bet ir didžiulį gulbių lizdą su savo būsimus jauniklius bešildančia ilgakakle mama. Gana neįprastas vaizdelis miestui…
Gulbės – vienas iš Briugės simbolių. Su šiais paukščiais susijusi legenda. 1488 metais Briugėje buvo mirties bausme nuteistas miesto administratorius Pieteris Lanchalsas, kurio pavardė išvertus reiškia „ilgakaklis”. Jo šeimos herbe taip pat puikavosi balta gulbė. Legenda byloja, kad nuo to laiko Briugės gyventojai buvo pasmerkti amžius auginti šiuos paukščius miesto tvenkiniuose ir kanaluose. Manau, tai ne pats blogiausias prakeiksmas.
Viduramžių dvasia
Briugė yra laikoma geriausiai išsilaikiusiu viduramžių miestu Šiaurės vakarų Europoje. Ir išties čia yra kur paganyti akis. Svarbiausia Briugės vieta yra Turgaus aikštė, joje dominuoja įspūdinga 83 m aukščio (lyg Pizos bokštas pasvirusi į rytus) viduramžių varpinė su 47 varpų kariljonu. Šiame pastate buvo saugomi svarbiausi miesto dokumentai. Kita varpinės funkcija – stebėjimo bokštas. Jos skirtingo skambėjimo varpai turėjo pranešti miestiečiams apie gaisrą, gresiantį pavojų ar svarbią naujieną. Visas varpinės kompleksas byloja ir apie Briugės „aukso amžių”, kai šis miestas viduramžiais buvo didžiausias prekybos centras ir garsėjo savo tekstilės gaminiais. Pavyzdžiui, 1399 metais varpinės audinių salėje veikė net 384 prekystaliai. Kita svarbi aikštė – miesto siena apsuptas Burgas, kur įsikūrusi Rotušė ir XII amžiaus Šv. Kraujo bažnyčia, kur saugoma Kristaus kraujo relikvija. Ją smalsuoliai gali pamatyti kiekvieną penktadienį ištisus metus arba kasdien nuo gegužės 3 iki 17 dienos. Taip pat garsi Mūsų Madonos bažnyčia (Onze Lieve Vrouwekerk). Teigiama, kad jos 122 metrų bokštas esąs aukščiausias plytinis pastatas Europoje. Tačiau turistus ši bažnyčia traukia iš Kararos marmuro nukaldinta „Madonos su kūdikiu” skulptūra. Manoma, kad tai yra vienintelė Mikelandželo skulptūra, dar jo gyvenimo metais iškeliavusi iš Italijos. Ši skulptūra buvo sukurta Sienos katedrai, bet du Briugės pirkliai 1506 metais ją pargabeno namo iš vienos savo verslo kelionės. Ne ką mažiau įspūdinga ir Jeruzalės bažnyčia. Įdomu tai, kad ši šventovė vis dar yra privati nuosavybė. Bažnyčia priklauso iš Genujos kilusios ir XIII amžiuje į Briugę atsikėlusios Adornės šeimos palikuonims.
Vakaras
Daugelis turistų į Briugę atvažiuoja vienai dienai. Pasivažinėję karietomis, paplaukioję kanalais, išgėrę garsiojo vietinio alaus, nusipirkę žymiųjų Briugės nėrinių ir belgiško šokolado, aplankę vieną iš daugybės muziejų ar meno galerijų, jie traukia namo ar į kitą savo kelionės maršruto punktą. Džiaugiausi, kad paklausiau pažįstamų rekomendacijos ir pasilikau Briugėje nakčiai. Vakare miestas ištuštėja. Dienos šurmulį pakeičia neįtikėtina ramybė. Kanalų vandenys atspindi bažnyčių bokštus ir grakščius gyvenamųjų namų fasadus. Tada ir atsiveria visas Briugės grožis – sustingęs viduramžių miesto paveikslas, budriai saugantis čia gyvenusių kartų paslaptis. Vakare – pats laikas įsikurti lauko kavinėje ar restorane prie židinio. Prie vyno jums, ko gero, patieks mažyčių raugintų sraigių užkandžių. Išsikrapščius jas adatėle iš kiauto – vaizdelis tikrai nekoks: lyg valgytum purvino slieko gabalą, tačiau skonis visai įdomus – pabandyti verta. Belgai valgio kultūrai teikia ypatingą dėmesį, tad vakarieniauti viename iš daugybės Briugės restoranų – vienas malonumas. Tiek jūros gėrybių mėgėjai, tiek mėsos patiekalų gerbėjai tikrai turės ką pasirinkti. Desertui jums būtinai pasiūlys garsiųjų belgiškų vaflių, bet tai jau gali pasirodyti per daug. Po gausios vakarienės – dar vienas žvilgsnis į sutemų apgaubtą miestą. Gatvės žibintų apšviestu grindiniu palei kanalą aukštakulniais kaukšiu link viešbučio. Neįprastų formų šešėliai lyg praeities vaiduokliai lydi mane. Praeitis ir dabartis susilieja. Tai ir yra Briugės magija.
jėzau kaip noriu i belgija