Atrodo, prasideda smarki veikla prieš Jono Meko vizualinio meno centrą, kuriame saugoma unikali Jurgio Mačiūno kolekcija, Vilniuje.
Labai lietuviška novatoriškų idėjų atmetimo reakcija. To dar nebuvo, tad kodėl turėtų atsirasti?
Įrodykite, kad mums reikia ko nors ypač naujo!
O kiek kainuos? O ar nenukentės kiti mūsų interesai? O kodėl šitoj vietoj? Juk čia galėtų žaliuoti kas nors kita…
Toks susirūpinimas neva paveldu mieste, kuris jį naikina kiek įmanydamas. Ir išvadą galima rašyti jau dabar: statyti, steigti tik tuo atveju ir tada, kai visi iki vieno kaip nors suinteresuotieji galų gale pritars… Galbūt…
Tokia yra biurokratinė, gal ir tautinė, laidojimo technika. Kaip ją įveikti?
Pasinaudokime vieno senolio iš Vinco Krėvės raštų posakiu: „Sau į galvą žiūrausi.” Pasižiūrėkime, dabartinės Lietuvos šviesuomene, prie kurios norėtųsi priskirti ir valdžią, sau į galvą: reikia ar nereikia, norim ar nenorim.
J.Mačiūnas augo Lietuvoje iki paauglystės, paskui – pabėgėlių stovyklose, o studijavo, dirbo ir veikė, skleisdamas nepaprastai paprastas optimistinio gyvenimo ir žaismo idėjas, Jungtinėse Valstijose. Paskleidė įtaką ir Vokietijoje, Japonijoje. Mirė nespėjęs pasenti, nors ir nebūtų niekada įstengęs pasenti.
Dabar kaip tik skleidžiasi kur kas platesnė J.Mačiūno idėjų suvokimo, įvertinimo banga. J.Mekas jį stato greta Mikalojaus Konstantino Čiurlionio – kaip antrąjį lietuvį pasaulyje. Sakote, Lietuvoje mažai žinomas? O ar pati Lietuva pasaulyje žinoma? Su tokio formato meninio intelekto ir raiškos asmenybėmis kaip J.Mačiūnas ir J.Mekas (nesuvokiame ir nesuvoksime, jog J.Mekas – vienintelis lietuvis, realiai galintis pretenduoti į Nobelio premiją) Lietuva nenoromis, be jokių pastangų darosi žinoma.
Bet įsivaizduokime, kuo aš tikiu, kad J.Mačiūno ir J.Meko kūrybos centras daugybei intelektualinio avangardo, ypač jaunimo iš visų šalių, tampa privaloma lankyti Meka. (J.Meko Meka, čia Jurgis džiaugtųsi!) Atsiranda geografinis traukos centras VILNIUS. Visokie naujų kūrybos pasaulių svaičiotojai ir atskleidėjai įsisąmonina, kad pranašingasis Džordžas Mekiunas – lietuvis! Ir taip toliau.
Tačiau tokios palaidos vaizduotės neprikiši politikams, aptarinėjantiems Tony Blairo karjerą ir atsistatydinimą. Ir iš viso tikriausiai per brangu. Sunku gerai apskaičiuoti, kiek iš to uždirbtų restoranai, todėl grįžkime rimtai prie pinigų.
Projektas jau derintas su misteriu Gugenheimu ir kunigaikščiu Ermitažu. Atsirastų daugiafunkcis kultūros centras. Pasaulinio meno parodos… Bet ar tie ponai turės pinigų, ar neapgaus mūsų? O jeigu reikės nemažai pridėti? Kas mokės už šildymą?
Čia situacija darosi panaši kaip su universalia arena Kaune, Nemuno saloje. Prancūzų aukštos klasės statinys, kurio koncesiją, prancūzams suradus tarptautinius kreditorius, miestas išmokėtų per 25 metus, – per brangus, visada galima pigiau. Bus ir papildomų išlaidų – tai kas, kad jie sako gausią Europos fondų lėšų, – tie Europos pinigai jau ir šiaip esą skirti Lietuvai, todėl irgi mūsų! Galėtume panaudoti kitur, jei ne tie centrai, muziejai…
Visa bėda, kad Lietuva, dabartinė jos Vyriausybė, nepasirengusi ir nepajėgi priimti Europos paramos. Švietimo reikalams nepaima nė 20 procentų. Kadrų – nulis. Kitur džiaugiamasi, jog pajėgiame pasinaudoti gal 40 procentų. O kiti? – žinoma, pražus. Tai dar ne Lietuvos pinigai, jiems gauti reikia projektų, kuriuos sumanyti ir parengti mums per sunku.
Nesugebi – užleisk vietą tam, kuris sugeba, negramzdink šalies į atsilikimą! Taip turėtų būti, bet čia – Lietuva.
O gal geriau gauti lėšų ir išleisti jas J.Meko ir J.Mačiūno centrui, daugiafunkciam pasauliniam Gugenheimui, Kauno arenai, negu grąžinti nepanaudotas?
Toks klausimas pernelyg sudėtingas mūsų užkampiui, kuris nepratęs prie didelių vizijų. Kai neturėsime nei vieno, nei kito, atrodysime aiškiau: kaip nevykęs mažų provincialių konkurencijų brūzgynas, kuriame meškos guli, laukia žiemos ir pamažu svarsto, kurią leteną būtų naudingiau žįsti.