Nuo birželio vidurio Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba galės sustabdyti ir net atimti neapsidraudusių privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu įstaigų licencijas. Lietuvoje yra pustrečio tūkstančio tokių įstaigų, tačiau tik maža jų dalis iki šiol pasirūpino šiuo draudimu. Gydymo įstaigų vadovai skundžiasi, jog tam trūksta lėšų, juoba kad konkurencijos nejaučiančių draudikų siūlymai kartais siekia kosminio dydžio sumas.
Sveikatos priežiūros įstaigos pareigą drausti savo civilinę atsakomybę už pacientams padarytą žalą įtvirtino naujos redakcijos Pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatymas. Tačiau lig šiol tai buvo padariusi tik maža dalis sveikatos priežiūros įstaigų, kai kurios jų verčiau rinkosi geresnes išmokų sąlygas garantuojantį savanoriškąjį draudimą.
Todėl naujose licencijavimo taisyklėse jau numatytos ir sankcijos privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu neapsidraudusioms įstaigoms. Joms gresia licencijos sustabdymas, o piktybiškai vengiančioms apsidrausti – ir jos atėmimas.
Ieškinių teismuose skaičius ir reikalaujamos atlyginti žalos dydis pastaruoju metu nuolat auga, prašymai priteisti vieno ar dviejų milijonų litų kompensaciją tampa įprastu reiškiniu. Todėl Akreditavimo tarnybos atstovai pabrėžia, kad draustis privalomuoju draudimu yra itin svarbu, – juk gali atsitikti, kad kelių milžiniškų ieškinių sulaukusi rajoninė ligoninė nebeišsimokės ir tiesiog bankrutuos. Tokiu atveju be stacionaro paslaugų liktų viso rajono gyventojai.
Draustis neapsimoka
Sveikatos apsaugos ministrui įpareigojus duomenis apie privalomąjį draudimą sveikatos priežiūros įstaigos turėjo pateikti Valstybinio medicininio audito inspekcijai (VMAI). Tačiau iki balandžio 1-osios tokią informaciją buvo pateikusios vos 286 įstaigos iš 2486. Ir tik 178 buvo apsidraudusios privalomuoju draudimu. Pasak VMAI direktorės Ramunės Navickienės, padėtis beveik nepakito ir iki šiol – prie jau apsidraudusių įstaigų papildomai prisidėjo vos pora dešimčių kitų.
Valstybinių ligonių kasų (VLK) duomenimis, pernai privalomojo draudimo sutartis buvo sudariusios 608 gydymo įstaigos. 27 buvo sudariusios savanoriškojo draudimo sutartis, visai nesidraudė 56 įstaigos, duomenų nepateikė 12.
„Mes, lietuviai, visada linkę laukti iki paskutinės minutės. Tikiuosi, kad iki birželio vidurio įstaigos vis dėlto suskubs apsidrausti”, – vylėsi R.Navickienė.
Prieš mėnesį LŽ jau domėjosi privalomojo sveikatos draudimo situacija. Tuomet R.Navickienė prisipažino labai nustebusi, kai sužinojo, kad minėto draudimo neturi net didžiausios šalies gydymo įstaigos – Vilniaus universitetinės ligoninės Santariškių klinikos ir Kauno medicinos universiteto klinikos (KMUK). Šios didžiausios šalyje gydymo įstaigos R.Navickienei žadėjo apsidrausti iki gegužės pabaigos.
Anot Santariškių klinikų direktorės ekonomikai Dianos Maniušienės, tai bus galima padaryti tik tuomet, kai draudimo firmų siūlomos įmokų kainos bus gerokai mažesnės. „Jei sutiktume su dabartiniais jų siūlymais, nauji finansiniai įsipareigojimai mūsų ligoninei taptų per didele našta. Mūsų išlaidos būtų gerokai didesnės nei su draudžiamaisiais įvykiais susijusios išmokos”, – sakė D.Maniušienė.
Santariškių klinikoms draudikų pateiktuose siūlymuose figūruoja milžiniška 600 tūkst. litų siekianti suma. KMUK ekonomikos direktorė Virginija Kerienė draudikų siūlymuose išvydo tokią pačią metinę draudimo įmoką.
Abi šios gydymo įstaigos lig šiol draudėsi savanoriškuoju draudimu, kuris, anot jų vadovų, apsimokėjo daug labiau. Pasak V.Kerienės, savanoriškojo draudimo įmokos mažesnės nei privalomojo, o galimybė gauti solidžią išmoką – didesnė. Pavyzdžiui, iš savanoriškojo draudimo prireikus įmanoma gauti net pusės milijono litų kompensaciją. Reali privalomojo draudimo išmoka – vos 50 tūkst. litų.
Nėra konkurencijos
Privalomuoju draudimu Lietuvoje šiuo metu draudžia tik bendrovės „RESO Europa” ir „BTA draudimas”. Kai nėra konkurencijos, draudikai tarsi susitarę diktuoja sąlygas, o kartais net kvailina sveikatos įstaigų vadovus. Yra buvę atvejų, kad savo siūlomą paslaugą draudikai pristatė kaip privalomąjį draudimą, o vėliau paaiškėjo, kad tai buvęs savanoriškasis. Neįsigilinus į siūlomas sąlygas ar pernelyg pasitikint pasirašyta sutartis atsisuko prieš gydymo įstaigas, šios nebegalėjo pretenduoti į tam tikras išmokas.
Anot gydymo įstaigų vadovų, aštriausia bėda – be akivaizdžių motyvų keleriopai didinamos įmokos. Pavyzdžiui, Vilniaus rajono centrinės poliklinikos vadovybė labai nustebo, kai konkurse dalyvavę draudikai savo šiemetiniuose siūlymuose užsiprašė įmokų, maždaug du kartus viršijančių pernykštes. Tai padaryta neatsižvelgiant į tai, kad per dvejus draudimosi metus minėta įstaiga negavo jokių išmokų.
„Pageidaujama suma buvo sunkiai suvokiama. Todėl kreipėmės į Viešųjų pirkimų tarnybą, kad konkursą anuliuotų. Ir sveikatos politikų prašėme atkreipti dėmesį į problemą, nes šis draudimas tampa nebepakeliamas. Verčiau kaupti tam tikras sumas įstaigos sąskaitoje, kad prireikus galėtume išmokėti pacientui”, – sakė poliklinikos vyriausioji gydytoja Vida Žvirblienė.
Prašo per daug
Maždaug 80 ligoninių vadovų vienijančios Lietuvos gydytojų vadovų sąjungos prezidentas Stasys Gendvilis taip pat teigė, kad draudikų siūlomos kainos yra nenormaliai didelės.
„Be to, mūsų nariai skundžiasi, kad draudikų prašomos sumos vis didėja”, – pridūrė jis.
S.Gendvilio vadovaujama Kauno apskrities ligoninė privalomuoju draudimu draudžiasi dvejus metus, tam skiria šimtatūkstantines sumas, apie 1 proc. savo metinio biudžeto.
„Nors išmokų neteko prašyti, nelaimės atveju jos siektų vos 50 tūkst. litų. Tai mūsų netenkina”, – pabrėžė ligoninės vadovas.
Anot jo, dabartinėmis rinkos sąlygomis reikalauti apsidrausti privalomuoju draudimu reiškia dar didesnį jau ir taip nustekentų gydymo įstaigų skurdinimą. Paminėjus grėsmingai artėjančią birželio 16-ąją, kai Akreditavimo tarnyba galės stabdyti neapsidraudusių privalomuoju draudimu įstaigų licencijas, S.Gendvilis prisipažino, kad įstaigos jaučia tam tikrą pavojų. „Tačiau tikimės, kad lig tol bus rasta protingų sprendimų”, – teigė jis.
Siūlo specialų fondą
Anot Gydytojų vadovų sąjungos prezidento, išeitis galėtų būti specialaus fondo žalai atlyginti sukūrimas.
„Kodėl turime turtinti draudikus, atiduodami jiems 1 proc. savo biudžeto? Kodėl šių lėšų bendroje kasoje negalėtų kaupti Sveikatos apsaugos ministerija (SAM)? Įstaigų, kuriose atsitinka daugiau draudžiamųjų įvykių, įmokos galėtų būti didesnės. Neturinčiosios draudžiamųjų įvykių būtų premijuojamos”, – sakė S.Gendvilis.
SAM sekretorius Haroldas Baubinas patvirtino, kad ministerijoje svarstomi siūlymai tokiam fondui sukurti. Anot H.Baubino, jis primintų jau veikiantį, iš darbdavių draudimo įmokų dėl nelaimingų atsitikimų darbe išlaikomą fondą.
„Tačiau tai tėra diskusijos. Kol kas tokiam fondui nėra teisinės bazės. Tad artimiausiu metu jis dar neatsiras”, – pabrėžė H.Baubinas.
Valstybės lėšų nepakanka
Jei toks fondas būtų sukurtas, nebeliktų privalomojo draudimo, pakistų įstaigoms draustis reikalingų valstybės lėšų skyrimo tvarka. Dabar jos teikiamos per paslaugų įkainius. VLK teigia, kad nuo 2005 metų tam skirta apie 50 mln. litų.
VLK atstovo Kazio Žilėno turimi duomenys rodo, kad ne visi šie pinigai buvo panaudoti pagal paskirtį. Štai pernai bendras draudimo įmokų dydis, nurodytas draudimo liudijimuose, sudarė 11 mln. 713 tūkst. litų, o faktiškai sumokėta įmokos suma tesiekė 7 mln. 995 tūkst. litų (iš jų Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis – 7 mln. 399 tūkst. litų).
Galima spėti, kad draudimo įmokų pinigai nukeliavo kitoms reikmėms: vienur – remontuoti, kitur – atlyginimams didinti ir panašiai.
Gydymo įstaigų vadovai to neneigia. Anot jų, draudimui skirtas įkainio pakėlimas 1 proc. buvo toks menkas, kad nepadengė sparčiai didėjančių išlaidų. Didėjo ne tik draudimo įmokų sumos, bet ir išlaidos už šildymą, medicinines dujas, medikamentus ir kt. Didėjančios eksploatacijos išlaidos surydavo visus pinigus, tad privalomajam draudimui jų tiesiog nelikdavo. Kita vertus, kai kurios įstaigos vis dėlto sugebėjo sukrapštyti pinigų ir šioms reikmėms.
„Visi kalba, kad įkainiai per maži, tačiau nė viena įstaiga nebankrutavo. Gebėjimas rasti lėšų priklauso nuo vadybinių gebėjimų. Vadovai turėtų būti toliaregiškesni, nenaudoti pinigų privalomojo draudimo sąskaita, nes padariniai gali būti labai skaudūs”, – teigė H.Baubinas.