Vasara – metas, kurio dažniausiai studentai nenori leisti tuščiai. Jie nori ne tik dirbti, bet ir užsidirbti… Mudviem su drauge teko nueiti visą kryžiaus kelią, kol pavyko rasti darbo vietą.
Neatsakingi darbdaviai
Ieškoti pradėjome gana vėlai – birželio pirmosiomis savaitėmis. Tačiau šitaip nutiko ne mūsų, o darbdavių „dėka”. Su viena populiaria Klaipėdos maitinimo įstaiga dėl padavėjos darbo susitarusi buvau jau gegužės mėnesį. Tačiau kai birželio pradžioje ten nuvykau susitarti dėl dokumentų tvarkymo, išgirdau kitką: „Kol kas darbuotojų mums netrūksta, nieko pažadėti negalime” ir pan.
Kaip čia taip atsitiko, juk skambino ir sakė, kad nuo liepos 1 d. galiu pradėti dirbti? Mintyse pažadėjau čia valgyti niekada nebeiti. Draugei ir jos vaikinui atsitiko dar nuostabiau. Vienai įdarbinimo agentūrai sumokėjo nemažą sumą pinigų. Agentūra jiems rado darbą viename Anglijos viešbutyje. Prasidėjo lagaminų krovimas, skubus dokumentų tvarkymas. Tačiau po kelių dienų iš įdarbinimo agentūros atėjo liūdna žinia – darbdavys susirado vietinius darbuotojus. Laimei, bent jau sumokėtus pinigus atgauti pavyko.
(Be)viltiškos paieškos
Diena ieškant darbo prasideda taip: aštuntą ryto lekiame į artimiausia prekybos centrą. Ten perskaitome visuose laikraščiuose esančius darbo pasiūlymus, nusirašome iš pažiūros tinkamų darbdavių telefonus, elektroninius adresus. Grįžtame namo ir skambiname dėl darbo: padavėjos, barmenės, indų plovėjos, virėjo padėjėjos, pardavėjos-konsultantės, auklės, valytojos ir t.t. Jau taip pabodo atsiliepusiųjų klausimas „Ar turite patirties?”. Iš kur ta patirtis, jei niekas į darbą nepriima?
Praradusios viltį paskambinome į automobilų plovyklą. Atsiliepęs vyras neslėpė džiaugsmo ir pakvietė pokalbiui – pagaliau! Deja, kai sužinojome, kad reikės valyti sunkvežimius ir pamatėme už mus trigubai didesnius šepečius, entuziazmas atslūgo žaibiškai. Mus pamatę plovyklos darbuotojai nustėro: „Jaunos, lieknos ir taip sunkiai dirbti norite?” Žinodamos savo jėgas į bandomąją dieną nebenuėjome ir tęsėme paieškas.
Visada sakydavome, jog kasininkėmis tikrai nedirbsime – juk taip monotoniška. Deja, rodos, nieko kito neliko… Tačiau pavaikščiojus po prekybos centrus, paaiškėjo, jog niekur kasininkių netrūksta.
Kai sulaukiame potencialių darbdavių skambučių, jau pačios gerai nebeprisimename, kur skambinome ar siuntėme gyvenimo aprašymus… Einame į visus pokalbius, bet rezultatas tas pats – mes dar bedarbės, o jau liepos mėnuo ant nosies…
Pagaliau dirbame!
Galų gale pasisekė – esu rūbinės darbuotoja naktiniame klube. Gal ne itin gražiai skamba, bet darbas tikrai neblogas. Tiktai tenka atsisakyti įpročio miegoti naktį. Draugė – virėjos padėjėja viename restorane, grįžta „vatinėmis” kojomis ir nesiskundžia. Taigi darbą rasti įmanoma, bet kiek ašarų iš nevilties ir pinigų stygiaus išliejom! Dabar kartas nuo karto paskambina koks „atsibudęs” darbdavys ir siūlo neblogą darbą, bet negi mesi tai, ko tiek ieškojai…
Irma Antanaitytė
„Vakarų ekspresas”