Kazlų Rūdos miškuose esančią požeminę vadavietę iki šiol gaubia paslapties aura
Sovietmečiu Kazlų Rūdos miškuose esantys slapti objektai buvo kruopščiai saugomi nuo pašalinių akių. Net griuvus imperijai mažai kas žinojo, kad miškuose nutiestas ne tik trijų kilometrų lėktuvų takas, tačiau įrengta ir 7-osios Pabaltijo desantinės divizijos rezervinė požeminė vadavietė. Šis objektas apipintas legendomis.
„Teko bendrauti su buvusiais desantininkais, tačiau net prabėgus nemažai laiko jie vengia pasakoti apie tai, kas dėjosi šiame itin slaptame objekte. Informaciją renkame po kruopelytę”, – „Kauno dienai” teigė viešosios įstaigos „Judrės parkas” direktorius Evaldas Vaičiūnas.
Įsigijo iš Valstybės turto fondo
Viešoji įstaiga „Judrės parkas” prieš penkerius metus iš Valstybės turto fondo įsigijo net tik požeminę vadavietę, bet ir vadinamąją generolų vilą.
Šių objektų savininkus prajuokino pasklidę gandai, kad statinius įsigijo „neaiškios asmenybės”.
E.Vaičiūnas neslėpė, kad jau parengti projektai ir abu objektus ketinama pritaikyti turizmui. „Teko ilgai paplušėti, kol surinkome visus dokumentus. Norime atkurti šių objektų autentišką vaizdą”, – sakė jis.
„Kauno dienos” žurnalistams pavyko patekti į kažkada itin slaptą požeminę vadavietę ir vos už kelių šimtų metrų esančią generolų vilą, kur kažkada vykdavo aukštų sovietų pareigūnų orgijos.
Teritorija saugoma ir dabar
Keturių aukštų vila Kazlų Rūdos miškuose iškilo 1980-aisiais. Šis objektas buvo vadinamas įvairiai: Brežnevo, Ustinovo arba tiesiog generolų vila. Žinoma, kad čia mėgdavo linksmintis sovietų armijos generolas Vasilijus Margelovas, ilgą laiką vadovavęs desantininkams.
„Tvarkydami vilą radome kareivių laišką, įmūrytą į sieną. Jame perduodami linkėjimai ateities kartoms. Keturių aukštų pastatas, vadinamasis Jaltos variantas, pastatytas iš itin atsparių medžiagų. Čia panaudotos plokštės skirtos tankų garažams”, – pasakojo „Judrės parko” direktorius.
Šalia vilos įrengtas tvenkinys šiuo metu apaugęs lelijomis. Netoliese teka nedidelis Judrės upelis. „Kiek mums pavyko sužinoti, visi vilos aukštai buvo skirti skirtingo rango karininkams. Ketvirtojo aukšto apartamentuose gyveno aukščiausi sovietų kariuomenės vadai. Pastate taip pat buvo įrengta pirtis, baseinas. Šalia esantis karinis aerodromas dažnai sulaukdavo svečių iš Maskvos”, – pasakojo E.Vaičiūnas.
Šiuo metu šią teritoriją taip pat saugo sargas. Verslininkai jau pradėjo remontuoti buvusią vilą. „Stengsimės šiuolaikinėmis medžiagomis atkurti tarybinę autentiką. Net plyteles ketiname atsivežti iš Baltarusijos”, – sakė „Judrės parko” vadovas.
Ypatingos svarbos objektas
Šalia paslaptingos generolų vilos yra kur kas įspūdingesnis objektas – požeminė vadavietė. Eidamas paprastu miško keliuku net neįtarsi, kad iki 1993-iųjų čia buvo ypatingos svarbos sovietų karinis objektas.
Visas 5 hektarų plotas aptvertas dviguba spygliuota viela. Jos likučiai išlikę iki šiol. Aplink požeminę vadavietę išraustos duobės. „Čia stovėdavo vadinamieji BTR. Įsigiję šį objektą buvome suradę desantininkus, kuriems teko čia tarnauti. Bandėme juos prisivilioti į vadavietę, kad jie daugiau papasakotų apie kariškių išsidėstymą ir panašiai. Deja, net ir prabėgus nemažai laiko, buvę desantininkai nepasakoja apie šio objekto paslaptis”, – sakė E.Vaičiūnas.
Virš vadavietės – sraigtasparnių aikštelė
Nežinodamas, kad šalia įrengta požeminė vadavietė, ramiai praeitum miško keliuku, nekreipdamas jokio dėmesio į nemažą kalnelį. „Štai čia ir yra tas paslaptingasis objektas”, – rodydamas kalno link, sakė „Judrės parko” vadovas. Statant vadavietę buvo pakeistas reljefas ir iškirsta apie 4,5 hektaro miško.
Pakilus ant kalno, tarp medžių pastebi niekuo neišsiskiriantį pastatą. Tik atidžiau pažiūrėjęs pamatai specialius bėgius palydovinei lėkštei. Dar labiau intriguojantis vaizdas atsiveria už geležinių durų. Čia lankytojus pasitinka desantininkų puolimą vaizduojanti freska.
Į požeminę vadavietę veda dveji siauri laiptai. „Laidai pavogti, todėl dabar čia nėra elektros. Tačiau apskritai požeminės vadavietės būklė nėra bloga”, – teigė E.Vaičiūnas.
Įrengta net kino salė
Nusileidęs į maždaug 50 metrų gylį atsiduri tarsi visai kitame pasaulyje. Po žeme įrengtos įvairiausios patalpos. „Štai čia kažkada buvo kino salė. Kitame kambaryje dirbo šifruotojai. Iš šios vadavietės galėjai susisiekti su bet kuriuo pasaulio kraštu”, – sakė „Judrės parko” vadovas. Jam teko bendrauti su dabar jau amžinatilsį Alfredu Paltanavičiumi, kuris kelis dešimtmečius šiose apylinkėse dirbo girininku.
„Iš jo pasakojimų susidarėme neblogą vaizdą, kas vykdavo šiame objekte. Jis buvo kruopščiai saugomas ir galėjo funkcionuoti net ekstremaliomis sąlygomis. Tiek į vilą, tiek į vadavietę atvestos galingos elektros linijos. Negana to, požemyje įrengtas galingas generatorius”, – pasakojo E.Vaičiūnas.
Specialias patalpas vadavietėje turėjo KGB atstovai. Požemyje taip pat apstu įvairių buitinių patalpų. Čia įrengta net pirtis.
Lietuviai buvo nepageidaujami
Požeminė vadavietė pradėjo funkcionuoti 1978-aisiais. Tais pačiais metais pasirodė filmas „V zone osobovo vnimanija”.
„Šis filmas mums tapo tarsi savotišku gidu. Tiesiog atkreipėme dėmesį, kad po žeme rodomos patalpos, identiškos mūsų vadavietei. Vėliau išsiaiškinome, kad filmas buvo kuriamas būtent šiame, Kazlų Rūdos miškuose įrengtame požemyje. Kiek mums žinoma, filmavimo grupė iš Maskvos čia dirbo tik pastačius vadavietę. Jiems išvykus, čia įsikėlė kariškiai”, – pasakojo E.Vaičiūnas. Jis prasitarė, kad filme yra ir tam tikrų neatitikimų. „Jame rodoma ne tik požeminė vadavietė, bet ir jos prieigos. Tačiau aplinka buvo filmuojama ne Kazlų Rūdoje”, – sakė direktorius.
„Judrės parko” vadovai domėjosi, ar sovietiniais laikais čia buvo patekę lietuvių. „Mūsų žiniomis, statant vadavietę nebuvo nė vieno lietuvio. Vėliau jie čia taip pat nebuvo itin pageidaujami”, – sakė naujieji slaptojo objekto savininkai.
Legendos tebekuriamos
E.Vaičiūnas neslėpė, kad ir dabar apie šią požeminę vadavietę kuriamos savotiškos legendos. Žiniasklaidoje buvo pasirodžiusi informacija, kad, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, į šią vadavietę buvo atvykę aukšto rango KGB karininkai. Jie neva išsivežė slaptą šifravimo įrangą, kuri buvo palikta per neapsižiūrėjimą.
Dar daugiau legendų sukūrė ir kažkada slaptų objektų privatizavimas. „Girdėjome, kad esame neaiškios asmenybės. Tačiau nieko paslaptingo čia nėra – objektą įsigijome iš Valstybės turto fondo. Įsteigėme viešąją įstaigą, kurios dalininkė yra ir Kazlų Rūdos savivaldybė. Dabar ieškome ES fondų paramos. Šioje teritorijoje norime įkurti turistams patrauklų objektą”, – sakė „Judrės parko” vadovas.
Kol projektai dar nepatvirtinti, verslininkai neskuba atskleisti savo kortų. E.Vaičiūnas užsiminė, kad jau nupirkta arba dar ieškoma įvairių su sovietmečiu susijusių daiktų. „Šarvuočių galbūt ir neįsigysime, tačiau kariškais „Uralais” ir „Kamazais” turistus tikrai vežiosime”, – sakė jis.
Arūnas Andriuškevičius