Šeškučiai – meilūs ir mėgsta “bučiuotis”

Jei kas pasakys, kad namuose, be kačiuko, šuniuko, dar augina šeškiuką, tuo mažai kas patikės ir paklaus: „Bet argi jis nedvokia?”

Ir šeškučio savininkui teks aiškinti, kad nieko panašaus jis nedaro, yra labai draugiškas, mielas gyvūnėlis.

Talkino medžioklėje

Šeškus namuose žmonės augino kaip naminius gyvūnus dar viduramžiais. Maža to, jie buvo auginami ir didikų rūmuose, nes šeškai – puikūs pagalbininkai laukinių triušių medžioklėje. Šeškams būdavo po kaklu rišami varpeliai, kad medžiotojai girdėtų, kuria kryptimi tas greituolis gena triušį. Per dieną vienas šeškas išvarydavo medžiotojams 20 ir daugiau triušių.

Prijaukinti šeškai būdavo imami į laivus, kad ten gaudytų žiurkes.

Prijaukintų šeškų ir šiandien į Lietuvą atveža prekeiviai iš Lenkijos, Vokietijos, Rusijos.

Šie gyvūnai būna ne tik rudi ar juodi.Būna ir pilkų, šviesiai rudų šeškų.

Labai meilus

Žinoma, dėl šio gyvūnėlio didelio smalsumo ir judrumo namuose reikės turėti erdvų narvelį, kurį jis greitai pripažįsta kaip savus namus ir pats jame „tvarkosi”: viename kamputyje įsitaiso guolį, kitame laiko nesunaudotas maisto atsargas, trečiame – tualeto dėžutė (kaip ir kačiukui). Jokio nemalonaus kvapo iš savo „analinių liaukų” naminis šeškas neskleidžia. Tą jis daro tik nuo ko nors gindamasis ar šiaip labai išgąsdintas.

Su maloniai besielgiančiais vaikais ir suaugusiaisiais jis irgi būna labai meilus ir mėgsta, kai jį ima rankomis, niekada nesikandžioja, net mėgsta „bučiuotis”, lyg suprasdamas, jog tai yra meilės, draugiškumo ženklas.

Geriau laikyti šešką – patelę, nes patinėliai, kaip ir šunys, „žymi savo teritoriją” šlapimu.

Šeškutis nesunkiai dresuojamas, supranta komandas paprastiems veiksmams: gulėti, eiti į narvelį, ką nors atnešti.

Klauso šunų

Išeidama iš namų šeimininkė negali užmiršti šeškutį uždaryti į narvelį, nes jis iššniukštinės, išraus visas spinteles, šiukšlių kibirus, „patikrins” visą butą taip, kad grįžus teks ilgokai tvarkytis. Bet užtat jis pats labai džiaugiasi grįžus namiškiams, šokinėja, meilinasi.

Naminis šeškas labai gerai sutaria su kitais gyvulėliais – katėmis, šunimis.

Šeškas ypač mėgsta katės draugiją.Su tokia drauge jis net įpranta kartu miegoti, o šuns „įsakymų” klauso, laiko jį lyg ir namų sargu.

Tačiau jei namuose laikomi žiurkėnai, triušiai, maži kačiukai ar kanarėlės, nereikia vis dėlto užmiršti, kad šeškas priklauso plėšrūnų grupei ir kartais gali suveikti prigimtinis instinktas: ims ir ką nors sumedžios!

Šeškas visai nebijo šalčio. Net žiemą jį galima apgyvendinti balkone, tik reikia padėti ką nors švelnesnio, minkštesnio guoliui, į kurį jis mėgsta įsilįsti.

Jei gyvena šaltai, jis užsiaugina tankesnį kailį.

Mėgsta žaislus

Žinome, kad laukiniai šeškai dieną miega, naktį medžioja. Naminis šeškas yra „persiorientavęs”: miega jis naktį kartu su visais, o jo diena – pilna nuolatinio bruzdesio, veiklos, naujų objektų tyrinėjimo.

Šeškutis labai mėgsta žaisti su žaisliukais. Ypač mėgsta minkštus, pūkuotus. Gal pagal savo prigimtį juos įsivaizduoja esant sumedžiotą grobį, tačiau jų nedrasko.

Nereikia stebėtis, jei kažkur dingusį gyvūnėlį rasite kokiame auliniame bate. Mat natūralios odos kvapas jį savotiškai masina.

Nepavargsta dūkti

Iš maisto produktų naminis šeškas labiausiai mėgsta vištieną. Šiaip jis ėda daug ką: liesą mėsą (beje, jei namuose yra triušio kailio drabužių, tai šeškui triušienos geriau neduoti, nes, pajutęs tą patį kvapą, gali juos sugraužti), košes, pieną, varškę, pagraužia ir žalių morkų.

Tačiau ir labai mylėdami šį draugišką gyvulėlį, šeimininkai maitinti jį turi pagal nustatytą režimą, nelepinti, nes jis gali nutukti, pasidaryti tingus. Jam nesvetimos ir ligos: gali susirgti tuberkulioze, gripu, sloga. Šeškus reikia skiepyti nuo pasiutligės.

Gyvena šeškas maždaug 10 metų, tačiau jam nebūdingas senatviškas tingumas. Vikrumas, linksmumas, žaismingumas jam būdingi iki pat gyvenimo galo. Todėl šie padarėliai tarp naminių gyvūnų yra žmonių bene labiausiai mylimi.