Rimčiausias artėjančio rudens valstybės reikalas bus Lietuvos didžiausios ir pelningiausios bendrovės „Mažeikių nafta” likimas. Kas perims Rusijos koncernui „Jukos” priklausiančią bendrovės dalį ir kiek jos valdys Lietuva?
„Mažeikių nafta” šiandien gerai veikia, nenuostabu, kad interesantų netrūksta, nors objektas brangus: „Jukos” dalis – 53,7 proc. „Mažeikių naftos” akcijų – gali būti verta 3,6-4,2 mlrd. litų. Akcijomis domisi Rusijos „LUKoil”, „Gazprom”, Rusijos-Didžiosios Britanijos TNK-BP, JAV milžinai „ConocoPhillips” ir „ExxonMobil”.
Ne visi pasiruošę už „Jukos” dalį mokėti rinkos kainą. Rusijos valdžia spaudžia Lietuvą įšaldyti „Jukos” priklausiančias akcijas, šitaip stengdamasi mažinti „Mažeikių naftos” vertę.
Kaip reaguoja Lietuvos Vyriausybė? Premjeras tikina, kad Lietuvai reikia kuo brangiau parduoti savo dalį – 40,6 proc. „Mažeikių naftos” akcijų. Anot jo, Lietuvos įtaka bendrovėje liks tokia pati, valdys ji 30 ar 10 proc. akcijų.
Kažin. Jeigu taip, tada įtaka lygi nuliui, ir kam Lietuvai iš vis reikia „Mažeikių naftos” akcijų?
Iš tiesų, turėdama 40 proc. akcijų Lietuva gali blokuoti valstybei nenaudingus sprendimus, o įtaka bus menka, kai būsi tik vartotoja ir mokesčių rinkėja. Be to, kodėl Lietuvai nestiprinus pozicijų tokioje pelningoje bendrovėje?
Jeigu esama grėsmės, kad „Mažeikių nafta” gali atitekti Rusijai pavaldžiai bendrovei, Lietuva turėtų supirkinėti akcijas, ginti savo interesus.
Nesuprantami ir kiti Vyriausybės vadovo pasisakymai. Jis keliskart akcentavo, kad svarbiausia – stabilus naftos tiekimas. O kartą pareiškė, jog nedrįstų sakyti, ar Lietuvai būtų žalinga, jeigu „Mažeikių nafta” atitektų bendrovei pavaldžiai Rusijos valstybei!
Tokia laikysena prieštarauja Algirdo Brazausko paruoštai ir Seimui šių metų kovą įteiktai Vyriausybės 2004 metų veiklos ataskaitai. Jos 106 puslapyje perpėjama apie Rusijos pavojų Lietuvos energetikai ir tikimybę, „kad Rusija per Kremliui lojalias kompanijas „LUKoil”, „Gazprom” perims tiesioginę akcinės bendrovės „Mažeikių nafta”, o vėliau galbūt ir akcinės bendrovės „Klaipėdos nafta” kontrolę. Tokiu atveju minėtosios Rusijos kompanijos imtų dominuoti Lietuvos naftos sektoriuje.”
Apie Rusijos ketinimus valdyti Baltijos šalių energetiką ir pavojų jų nepriklausomybei perspėja ir užsienio žinovai. Praėjusią savaitę buvęs JAV ambasadorius Vilniuje Keithas Smithas prabilo apie pavojingą Lietuvos energetikos „kokteilį”, Rusijai tapus monopolininke Lietuvoje ir didinant savo įtaką ekonomikai ir politikai.
Ar neatėjo metas viešai apsvarstyti „Mažeikių naftą” ir Lietuvos energetikos politiką apskritai?
Tokia diskusija galėtų būti panaši į tą, kurią pradėjo prezidentas Valdas Adamkus, klausdamas ar jam vykti į Maskvą paminėti Antrojo pasaulinio karo 60-mečio. Kai kas tada šaipėsi. Tačiau diskusija įvyko, joje dalyvavo įvairios patirties žmonės, kai kurių nuomonės (pavyzdžiui, Tomo Venclovos) buvo nelauktos. Vyko valstybės masto pilietiškas dialogas valstybei svarbiu klausimu. Ir pasinaudota viena iš šiaip jau retų nedidelės šalies privalumų – galėjimu palyginti nesunkiai susikalbėti.
Šįkart pradžią galėtų duoti ministras pirmininkas – paaiškintų savo žingsnius, pateiktų argumentus, kviestų į diskusiją.
Ką Lietuvai daryti su „Mažeikių nafta” – rimtas klausimas: tai ne vien komercinis sandoris; tai ir mūsų požiūris į valstybę, į savarankiškumą. Jis lems kaip gyvensime.
Tokia diskusija laimėtų Vyriausybei laiko priimti neskubotus sprendimus, o energetikos procesui suteiktų skaidrumo, kurio stoką pastebi ir užsieniečiai. Bet svarbiausia, vyktų valdančiųjų ir valdomųjų pasitarimas, o tai ir yra demokratijos esmė.
Romas Sakadolskis