Dailininkė Aušra Lekavičienė naujausią personalinę parodą, eksponuojamą Marijos ir Jurgio Šlapelių name muziejuje Vilniuje, pavadino „Tyloje”. Tai jau dvylikta dailininkės paroda.
„Paklauskite savęs, kas aš esu?” – siūlo Aušra Lekavičienė ir įrodo, kad šis klausimas yra anaiptol ne iš lengvųjų. Taip greitai neįsigilinsi ir nesumąstysi, ką į jį atsakyti. Šis klausimas kamuoja ir pačią dailininkę, kuri svarsto: „Kas aš esu kaip būtybė, ne kaip Lekavičienė?” Susikaupti ir apsvarstyti savo egzistenciją menininkė kviečia tyloje. Kodėl tyloje? Todėl, aiškina ji, kad triukšme nieko negalima sukurti. Vadinasi, negalima sukurpti ir atsakymo.
Pirmoji paroda lankytojus pasitiko Vilniaus galerijoje „Langas”, antroji – Šiuolaikinio meno centre. Daug menininkės Lekavičienės darbų dienos šviesą išvydo galerijoje „Arka”. Dailininkės kūriniai neaplenkė ir užsienio galerijų. Lekavičienė su paveikslais buvo nuvykusi į Jūrmalą (Latvija) ir Jungtines Amerikos Valstijas, kur pati kurį laiką gyveno.
Anuškevičiūtė-Lekavičienė gimė ir augo Jurbarke. Į tapybą įsitraukė ne iš karto. Iš pradžių fotografavo. Piešti pradėjo 1992 metais. „Kuo daugiau piešiau, tuo labiau patiko, o kuo labiau patiko, tuo daugiau piešiau”, – tokiais žodžiais apibūdina savo pirmą susidūrimą su daile Lekavičienė.
1999 metais dailininkė persikėlė gyventi į JAV. Ten savo darbus eksponavo Niujorko galerijose. Po penkerių metų grįžus į Lietuvą Lekavičienė prasitaria, kad neketina vėl emigruoti už Atlanto. Sako, kad per trejus metus sunkiai, bet spėjo apsiprasti Lietuvoje. „Esu Žemės gyventoja”, – teigia ji, be to, prisipažįsta daug darbų nebeturinti, jie – parduoti, o tarp jų – ir mėgstamiausi.
Nesusilaikau nepaklausus, kokią mintį dailininkė nori perteikti paveikslu „Lietuviška politika tautiniame kontekste”. Mano pašnekovė tik nusijuokia, kad kūrinys visai ne apie politiką, o apie vyrišką kosmoso energiją. Menininkė tvirtina, kad pavadinimą tokį parašiusi tik norėdama suintriguoti.
Daugelyje Lekavičienės darbų galima įžvelgti aliuzijos į religiją. Nors kūrinių autorė teigia, kad jokios religijos užuomazgų jos darbuose nėra, kūriniai kalba patys už save. Vieni jų yra išplaukę iš katalikybės simbolių. Nemažai darbų yra pavadinti „Kryžius”, yra paveikslų pavadinimu „Praskrido angelas” ir „Ramybė”. Be katalikiškų vaizdinių autorės darbuose jaučiamas ir kūrybos posūkis į budizmą. Vienas paveikslų pavadintas „Mandala”. Budistai ryškiaspalves mandalas kuria iš spalvoto smėlio, gėlių, maltų ryžių ar brangakmenių. Lekavičienės darbuose spalvų taip pat netrūksta, vyrauja įvairios geometrinės figūros, o dažniausiai, kaip ir priklauso mandaloms, skrituliai. Menininkė ne tik tapo, bet ir pasitelkia į pagalbą karoliukus. Vienuose paveiksluose susipina abu kūrybos būdai, kiti darbai sukurti vien tik iš smulkių karolių.
Žvelgiant į Lekavičienės kūrinius galima tik spėlioti, ar pati menininkė rado atsakymą į klausimą, „kas aš esu”, o kitus ji kviečia vis dėlto dažniau pabūti tyloje. Galbūt apsilankiusieji parodoje ras savo atsakymą.