Į užsienį geresnio uždarbio ieškoti išvažiavę tėvai skaudina savo paliktus vaikus.
Praktikoje vis dažniau ir dažniau tenka susidurti su vaikais ar paaugliais, kurių elgesys staiga ar iš lėto pasikeičia po to, kai vienas ar abu tėvai išvyksta į užsienį. Dažniausiai vaikai labai stipriai išgyvena tėvų išvykimą, tačiau bijo tai pripažinti bei parodyti, bijo būti nesuprasti. Savo skausmą jie linkę išgyventi vienumoje.
Kas tokiais atvejais vyksta ar gali vykti su vaiku, kaip jam būtų galima padėti, neaitrinant ir taip skaudžios jo gyvenimiškos situacijos?
Vaikas, kurio tėvai išvyksta į užsienį, išgyvena trauminį patyrimą, kurį lydi sielvartas ir net gedėjimas.
Gedima labiau pasąmonėje. Vaiko neguodžia mintys, kad tėvai nemirė, kad jie yra gyvi ir sveiki. Vaikui svarbu tai, kad jų nėra šalia tuomet, kai sunku, kai norisi švelnumo, dėmesio, tiesiog buvimo šalia tėvų „čia ir dabar”.
Svarbu suprasti, kad nei tetos, nei seneliai, pasiliekantys su vaiku, neatstoja ir neatstos jam tikrų tėvų. Nebent tai būtų vaikui tikrai dvasiškai artimas žmogus.
Ką išgyvena vaikas po išsiskyrimo su tėvais?
Pirmas etapas – neigimo fazė
Dominuoja situacijos, savo jausmų, minčių apie įvykį neigimas. Vaikui sunku racionaliai priimti įvykusį išsiskyrimą. Dažnos mintys: „o gal greitai grįš”, „viskas gerai”, „nieko ypatingo neatsitiko”…
Patarimai
Kalbinti vaiką tik tiek, kiek jis nori pats apie tai kalbėti.
Neįtikinėti vaiko, kad jis neteisus.
Gerbti vaiko norą nuneigti išsiskyrimo su tėvais svarbą.
Antras etapas – pykčio fazė
Dominuoja pykčio, įniršio, nepasitenkinimo jausmai. Gali pradėti kilti klausimai: „Kodėl taip atsitiko su manimi, kuo aš nusikaltau, kad jie taip su manimi elgiasi, kuo aš blogesnis už kitus, gal jie manęs nemyli?”. Atsiranda kaltės jausmas, savęs ir kitų kaltinimas, nerimas ir baimė dėl ateities. Svarbu tai, kad vaikas šiame etape jau pradeda suvokti situacijos rimtumą ir sudėtingumą. Tad natūralu, kad atsiranda labai daug pykčio, kuris be priežasties gali būti nukreiptas į save ar į kitus.
Patarimai
Daug kalbėtis su vaiku, skatinti jį atsiverti, kad galėtų laisvai išsakyti viską kas guli jo širdelėje.
Pokalbių metu leisti vaikui pykti (kad ir ant jį palikusių tėvų), padėti išsakyti savo įniršį, apmaudą ir kitus panašius jausmus. Tai vaikui padės neužsifiksuoti savo skausme.
Nereikia to atviro vaiko pykčio priimti kaip asmeninio užsipuolimo ar priešiškumo, tiesiog taip jis „gydosi”, tvarkosi su skaudžiu patyrimu.
Trečias etapas – depresijos fazė
Vyksta dar gilesnis paties įvykio, t.y. išsiskyrimo su tėvais, įsisąmoninimas. Gali atsirasti begalinis liūdesys, apimti depresinės nuotaikos, ateities baimė. Vaikas gali pradėti vengti bendrauti su bendraamžiais, siekti daugiau laiko praleisti vienas, jausti vienišumo jausmus, gali kristi pasitikėjimas savimi bei kitais, atsirasti beprasmiškumo pojūtis. Tokiu metu padidėja savižudybės ar savęs žalojančio bei asocialaus elgesio rizika.
Patarimai
Leisti verkti, atvirai išreikšti liūdesį, nerimą, gedulą dėl to, kad šalia nėra artimų žmonių.
Jokiu būdu nebandyti užkirsti norą liūdėti, nenuvertinti situacijos, sakant, kad „viskas praeis”, „nėra dėl ko sielotis”.
Šiuo metu svarbu nepalikti vieno vaiko ilgam, dažniau parodyti dėmesį, supratingumą, palaikymą, daug kalbėtis nenuvertinant jo išsakytų minčių, vengti kritikos, pagiežos, ironijos.
Ketvirtas etapas – susitaikymo etapas
Anksčiau ar vėliau sielvartas dėl tėvų išvykimo sumažėja, ateina susitaikymas bei priėmimas situacijos tokios, kokia ji yra. Toliau tiesiog reikia ir būtina palaikyti vaiką, rūpintis jo poreikiais.
Penktas etapas – nauja orientacija
Vaikas vėl pradeda pasitikėti savimi ir kitais, atsiranda bendraamžių poreikis. Jis vėl pradeda bendrauti, domėtis tuo, kas patiko anksčiau, pradeda suprasti ir priimti tėvų išvykimo priežastis.
Jei vaikas sėkmingai įveikia ankstesnius sunkius etapus, jis toliau sėkmingai mokosi, bendrauja, ieško savęs įvairiuose būreliuose, aktyviai dalyvauja mokykliniame gyvenime, toliau ieško savo gyvenimo prasmės bei gyvenimo kelio.
Bet jei vaikas užstringa kokiame nors etape, pavyzdžiui, pykčio ar depresijos, kyla daug problemų. Jis pradeda blogai mokytis, bėgti iš pamokų, vartoti alkoholį, narkotikus bei lengvai įsitraukia į įvairias asocialias grupuotes.
Verta prisiminti vieną paprastą tiesą: niekas vaikui neatstos tikros tėvų šilumos, meilės bei jų teikiamo dėmesio. O žmonėms, pasilikusiems su tokiais vaikais, irgi svarbu žinoti, kad jie gali duoti tik tai, ką gali. Jie neturėtų išsikelti sau per daug didelius nerealius tikslus. Tėvų jie niekada nepakeis, tačiau gali duoti daug žmogiškos šilumos, supratimo bei palaikymo. O tai vaikui irgi yra labai daug.