Šiais visuotinės globalizacijos laikais kalbėti apie tėvynės meilę nėra lengva. Geriausiu atveju rizikuoji pasirodyti per daug senamadiškas ar sentimentalus, o blogiausiu atveju net gali būti apkaltintas nacionalizmo kurstymu.
Taip jau atsitiko, kad tėvynės meilės sąvoka pamažu išstumiama iš mūsų aktyvaus žodyno, vis dažniau jos apraiškų pasigendame ir kasdieniniame gyvenime. Tačiau artėjančios Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios datos mus vėl ragina peržvelgti savo santykius su Tėvyne.
Meilės šventės
Nors iš anksto galima numanyti, kad Šv. Valentino diena ir šiais metais savo mastais pranoks daug kuklesnį Vasario 16-osios dienos paminėjimą, tačiau viltis, kad laiko patikrintos vertybės ilgainiui sugrįš į deramas vietas, kaip niekada gyva. Juk iš esmės kalendoriuje greta esančios šventės liudija apie tą pačią žmogiškąją prigimtį – norą mylėti ir būti mylimiems. Skiriasi tik tos meilės objektai, raiškos formos, brandumo laipsnis. Kai tą suvoki, nebelieka noro kariauti su iš paaugliškų drabužėlių taip ir neišaugusia Šv. Valentino diena. Tikriausiai ji išliks kaip tam tikro amžiaus jaunuoliams reikšminga šventė, kurios beveik nepasigesime pasiekę brandžių santykių gyvenimo etapą. Tik naivuoliai gali tikėtis, kad prekybininkams bei kitokio verslo atstovams pavyks ją implantuoti į mūsų protus ar širdis. Vaikydamiesi greito pelno jie dažnai nuvalkioja ir pačią gražiausią idėją, o ją pametę ieško naujos, vėl kurį laiką galinčios tarnauti turtus nešančiu aitvaru. Tad ir šiandien akys per daug nesidžiaugia prekybos centrų lentynose atsiradusiais tautine atributika papuoštais gaminiais. Norisi sau ir kitiems priminti, kad bet kokios šventės turinys yra daug svarbesnis už siūlomas jos raiškos formas.
Lietuvos gimtadienis
Kartais vaikiškas mąstymas padeda atskleisti pačius svarbiausius dalykus. Ikimokyklinukams dar per sudėtinga suprasti Šv. Valentino dienos paminėjimo esmę, o Vasario 16-osios šventę jiems nesunku susieti su savo patirčiai labai artima ir reikšminga gimtadienio samprata. Šios datos paminėjimą pavadinus Lietuvos gimimo diena, vaikai greitai sugalvoja, kaip ją pridera švęsti. Be torto ar bent pyrago su balionais, vėliavėlėmis, svečiais ir dovanomis sukaktuvininkui vargu ar apsieisime. Nepamirškime ir linksmos nuotaikos, iškilmingų eitynių ar ceremonijų stebėjimo. Sakysite, kad tai dar viena eilinė šventė vaikams, bet kaip kitaip išreikšti dėmesį ir pagarbą iškilmių kaltininkui, kaip kitaip prisiminti svarbiausius jo gyvenimo metus? Tikra šventė padeda pakilti virš kasdienybės, leidžia sukurti ypatingą laiko ir erdvės suvokimo aurą. Vaikai nesunkiai atras savo vietą panašaus scenarijaus renginyje, greitai atsirinks, kas čia svarbiausia ir vertingiausia. Smagus patyrimas leis mažiesiems susikurti savąjį Tėvynės paveikslą, keliantį teigiamų išgyvenimų.
Valia mylėti
Ričardas Pagojus savo „Meilės pamokose” paaugliams bei jaunuoliams atskleidžia sudėtingą meilės pasaulį, kuriame meilė figūruoja ne tik kaip jausmas, bet ir kaip valingas elgesys bei pažinimas. Kartais meilę mes klaidingai siejame vien su emocijomis. Laiko išbandymus ištverianti meilė linkusi reikštis ir per protą, ir per valią. Šie principai galioja bet kokiuose meilės santykiuose. Jų nepaisymas gali padaryti mus nuolat besikeičiančių jausmų įkaitais. Galbūt panašiai atsitiko ir su Tėvynės meile. Tautinio atgimimo laikais buvome vedami audringų teigiamų emocijų, o šiandien mus labiau veikia nepasitenkinimas bei nusivylimas dėl puoselėtų idealų ir tikrovės neatitikimo. Neigiamų emocijų paskatinti kai kurie iš mūsų renkasi skyrybas – emigruoja į svetimus kraštus, kuriuose tenka gyventi remiantis daugiau pragmatiniu nei emociniu pagrindu.
Bet meilė – tai ir veiksmai, kuriais nesavanaudiškai siekiame gerovės mylimajam. Tai padeda ištrūkti iš egoizmo kiauto, sužadina nuoširdų rūpestį tam, ką mylime. Ir nesvarbu, kad šiuo metu dažnas pasigendame valstybės dėmesio ir paramos sau. Valia mylėti daro mus atsakingesnius ir kantresnius, neleidžia išsižadėti meilės gimtajam kraštui net ir susidūrus su sudėtingiausiomis kliūtimis.
Pažįstanti meilė
Meilė skatina geriau pažinti tą, kurį mylime. Esame veikiami įgimto smalsumo, domėjimosi tuo, kas mums rūpi, laikome vertinga. Natūralu, kad iš pradžių matome tik gražiąsias reiškinio puses ir dažnai nusiviliame pamatę neigiamus dalykus. Tačiau pažintinis meilės tikslas – atrasti mylimojo vertę. Galutinė jo vertė nedingsta atradus įvairiapusiškumą. Be to, meilės padedami mokomės priimti ir tas savybes, kurios mums nepatinka.
Vaikui būdingas smalsumas skatina jį domėtis tuo, kas vyksta aplink. Jis noriai kuria savo gyvenimo istoriją ir natūraliai į ją įpina didžiosios istorijos gaires. Tad ir gimtojo krašto praeitis bei kultūra jam gali būti labai įdomi, skatinanti vis naujus atradimus.
Tėvynės meilė neabejotinai prasideda nuo šeimos istorijos pažinimo. Vaikui tėvynės sąvoka tampa jo gyvenimo dalimi tik tada, kai jos svarbą pajunta jam reikšmingų suaugusiųjų elgsenoje.
Tad metas ir mums garsiau prabilti apie valingą ir pažįstančią meilę Tėvynei. Suaugusiųjų atsparumas nusivylimui ir kitiems neigiamiems jausmams tarnautų pavyzdžiu jauniausiajai kartai, kuriai pagarba Lietuvai nebeatrodytų kaip praėjusių amžių atgyvena. Gal tuomet vėl sulauksime laikų, kai trispalvėmis mojuosime ne tik krepšinio pergalių proga, o valstybės himną futbolo stadione susirinkusi minia trauks ir be vedančio choro pagalbos.