Lietuvos rašytojų sąjungoje įvyko Vytauto Damaševičiaus ir Juozo Matonio dokumentinio filmo „Czeslawo Miloszo Vilnius” premjera. Renginys sutraukė didžiulę žiūrovų auditoriją ir netikėtai įžiebė karštą diskusiją ne tik apie filmą.
Vakarą vedė kino ir fotografijos kritikas Skirmantas Valiulis. Jis pristatė žinomus šalies kinematografininkus Vytautą Damaševičių ir Juozą Matonį, bene labiausiai išgarsėjusius televizijos filmų ciklu „Menininkų portretai”. Šįkart – filmas apie Nobelio premijos laureatą Czeslawą Miloszą (1911-2004), jo paauglystės ir jaunystės miestą, studijas universitete.
Moralinis įsipareigojimas
Kaip LŽ pasakojo Matonis, 2000 metais dokumentininkai pirmąkart apsilankė Miloszo namuose Krokuvoje. Kūrė filmą „Dar rašoma istorija”, ir jau tada kilo mintis sukurti kino juostą apie Miloszą, Lietuvoje gimusį Nobelio premijos laureatą. Ne kartą teikė paraiškas Kultūros ministerijai dėl filmo finansavimo. Laukė pinigų, rinko medžiagą apie rašytoją, o kartu kūrė savo filmus, tarp jų ir „Mano širdis Krokuvoje” (2002). „Visą tą laiką jautėme didžiulį moralinį įsipareigojimą Miloszui. Ir patiems buvo nejauku, kad mes, apsiskelbę, jog dirbame, niekaip negalime pradėti filmo, – prisiminė Matonis. – Todėl kai LNK televizija mums skyrė truputį pinigų, nieko nelaukę išvykome filmuoti.”
„Svarbiausia juostoje – Miloszas, pasakojimas apie jį, Lietuvos rašytoją, – pabrėžė Damaševičius. – Juk daugelį metų šis JAV gyvenęs autorius buvo nepripažintas ir net neminimas jokiuose mūsų literatūros vadovėliuose.” Kolegą papildė Matonis, išsakęs viltį, jog peržiūrėję 47 minučių juostą net tie, kurie nieko nežinojo apie Miloszą, ką nors įsidėmės, gal net daugiau susidomės pasaulinio garso rašytoju. Juk jis, pasak Damaševičiaus, visuose savo raštuose pabrėžė, kad yra gimęs Lietuvoje. Jam pasaulio centras buvo Šeteniai, nuo čia į Vakarus ar Rytus matuodavo visas pasaulio erdves.
Sustingęs laikas
Filmas pradedamas archyviniais Vilniaus panoramos vaizdais: net nespalvoti kadrai perteikia ypatingą miesto dvasią, išskirtinę jo aurą. Ją jautė, vertino ir labai brangino visi tarpukario vilniečiai – lietuviai, lenkai, žydai, baltarusiai. Miesto išskirtinumą labai stengėsi perteikti ir mūsų dienų kinematografininkai, po rūko šydu ar už medžių lapijos slėpdami šiandieninio Vilniaus gėdą – agresyvius dangoraižius, draskančius pasaulinio garso miesto panoramą. Sunkiai rado nesugadintų vaizdų…
„Vienas tragiškiausių išgyvenimų buvo 1940-ųjų rugsėjis, kai į Vilnių įėjo sovietinė armija ir užėmė Lietuvą, – tai pirmasis kadras su Miloszu, pirmieji jo žodžiai, pasakyti filme. – Apėmė baisi neviltis. Galvojau, kad Vilniaus netekome visiems laikams…”
Senos fotografijos ir puiki rašytojo atmintis žiūrovus nukelia į Uosto, Pakalnės gatves, ant Tauro kalno, į garsiąją Pohulianką. Miloszas pasakoja apie savo vaikystės Vilnių su dar mediniais šaligatviais, akmenimis grįstomis gatvėmis, vadintomis kačių kaktomis. Gerai prisimena vaikystės žaidimų draugus – Sašką ir Sonką, tarpusavy šnekėjusius jam nesuprantama žydų kalba. Vilnius – tai ir Miloszo teisės studijos universitete, tuomet pavadintame Stepono Batoro vardu, ir garsusis akademinio jaunimo klubas „Valkatos”… Dar – Totorių gatvės kiemas, kur veikė spaustuvė, pasauliui padovanojusi pirmąją tuomet dar 21 metų Miloszo eilėraščių knygą „Poema apie sustingusį laiką”.
O Vokiečių gatvėje Miloszas su savo bičiuliu Pranu paragavo šaltos degtinės su silke, – nuo tada pamėgo žydų restoranus, matyt, primenančius ir Vilnių, ir žmogiškojo bendrumo šilumą. Rašytojas prisimena daug žmonių ir tuos nutikimus, kai net dvikovose buvo kovojama dėl teisės būti tikru vilniečiu, miesto patriotu.
„Po 52 metų atvažiavau į Vilnių ir radau tuščią miestą. Nesutikau nieko, ką pažinojau, kas anuomet gyveno…” – atsiminimus baigė rašytojas. Paskutinį kartą lėtai perėjo per universiteto kiemą.
Kartu su rašytoju
Autoriai, jau pirmuosiuose kadruose sugretinę senąjį ir šiuolaikinį Vilnių, dažnai taikė šį metodą. Intriguoja kadrais iš „Valkatų” klubo eitynių, kuriose dalyvavo ir… dinozauras, mažai besiskiriantis nuo mūsų Fizikų dienų dalyvio. Jaunajam Kristijonui Matoniui teko vaikščioti Miloszo ir dabarties miesto kalvomis, žvilgčioti į tų pačių parduotuvių vitrinas. Kompozitorės Onutės Narbutaitės muzika labai tiko ir filmo vaizdams, ir prie kitų ekrane skambančių melodijų bei garsų. Ypatingas, įsimintinas ir… paskutinį kartą filme įamžintas Vytauto Grigolio balsas. Tai jis skaitė Miloszo eilėraščius ir prisiminimų ištraukas iš knygų „Gimtoji Europa”, „Tėvynės ieškojimas”, „Pradedant mano gatvėmis”, kitų.
Vilniečių dvasia
…O po peržiūros įsitikinome, kad vilniečių dvasia nemari – prasidėjo polemika, kuri priminė filme minėtas kovas dėl meilės savo miestui. Vieni žiūrovai dėkojo autoriams. Kiti, pamiršę, jog lenkas Miloszas pasakojo apie savo aplinkos žmones ir įvykius, filme pasigedo lietuviškos dvasios bei statistikos. Rašytojas Romas Sadauskas klausė, kodėl filme nepaminėtas „Žagary” studentų laikraštis, kurį redagavęs Miloszas visą numerį paskyrė lietuvių literatūrai, priminė publicistus, rašytojus, aktyvius to meto visuomenininkus Joną Karosą, Albiną Žukauską, Rapolą Mackonį, kuriems kažkodėl, anot Sadausko, neatsirado vietos filme. Detektyvų autorė Birutė Mackonytė dėl to neįžvelgė jokio kriminalo. Patikino kolegą, jog filmas puikus. O garsus geologas Vytautas Narbutas staigiai sureagavo: „Turėsit, vyrai, sukurti filmą ir apie Rapolą Mackonį!”