Sausio 25 dieną legendiniam tarybinių laikų bardui Vladimirui Vysockiui būtų sukakę 69-eri. Rusijos laikraštis „Izvestia” išspausdino unikalų interviu, kurį 1979 m. rugsėjo 14 d. aktorius davė Piatigorsko televizijos laidoje. Ši laida buvo parodyta tik kartą – 1979-ųjų spalį. Po dešimties metų beveik visas vaizdo įrašas buvo ištrintas.
Iš pradžių mes visada pateikiame tradicinės anketos klausimus. Pirmasis iš jų – koks yra skiriamasis jūsų būdo bruožas?
Kas pirmiausiai man ateina į galvą – tai noras dirbti… Kuo daugiau dirbti. Ir kuo dažniau jausti įkvėpimą. Ir kad šis tas iš to išeitų…
Kaip jūs įsivaizduojate laimę?
Šitai aš jums galiu pasakyti. Laimė – tai kelionė. Galbūt į kito žmogaus širdį, kelionė į rašytojo ar poeto pasaulį… Kokios nors kelionės, bet ne tavo vieno, o drauge su žmogumi, kurį tu myli, kurio nuomonę brangini.
Kokią žmogiškąją savybę jūs vertinate atlaidžiai?
Atlaidžiai? Fizinį silpnumą.
O kokios ydos nepakenčiate?
Jų daug. Aš nenoriu vardyti, bet… Šykštumas. Pozicijos neturėjimas, kuris gimdo labai daug kitų ydų. Kai žmogus pats nežino – ne tik ko jis nori šiame gyvenime, bet kai jis neturi savo nuomonės arba negali vertinti reiškinių, žmonių, gyvenimo prasmės – bet ko! – pats, savarankiškai. Kai jis tik kartoja tai, kas jam kadaise patiko, ko jį išmokė, bet nesugeba mąstyti savarankiškai.
Kokį vyrišką bruožą jūs vertinate?
Gerumo, jėgos ir proto derinį. Kai aš pasirašinėju nuotraukas vaikigaliams, būtinai parašau: „Užauk stiprus, protingas ir geras.”
O ką vertinate moteryje?
Na, tarkime, aš parašyčiau taip: „Būk protinga, graži ir gera.” Graži – nebūtinai išoriškai, kaip jūs supratote.
Jeigu jūs nebūtumėte Vysockis, kuo norėtumėte tapti?
Vysockiu! Ne, jūs nepamanykite… Kartą vienas puikus žmogus atėjo į vieną kompaniją Maskvoje, ir visi susitarė: „Imkime ir paskaičiuokime – kiek kartų per pirmąją minutę jis pasakys žodį „aš.” Ir per pirmąją minutę, pagal sekundometrą, buvo septyni kartai, per antrąją – aštuoni. Aš vengiu pulti į tokį pat kraštutinumą, bet jeigu mes kalbėsime apie mane, tai aš būsiu priverstas sakyti „aš, aš, aš…” Man tai nelabai patinka.
Jūsų mėgstamas posakis, aforizmas…
Žinote, aš turiu tokį draugą, žinomą kino režisierių ir literatą, jis pats rašo scenarijus, straipsnius laikraščiuose, vedė televizijos laidą, tai Saša Mitta. Jis mano, kad kiekvienas žmogus privalo nusirašinėti ir įsiminti aforizmus. Aš niekada to nedariau. Aš tik atsimenu: „Veni, vidi, vuci”, tai yra – „Atėjau, pamačiau, nugalėjau.” Tai malonu… Geras posakis.
Ar jūs nuoširdžiai atsakėte?
Visiškai. Suprantate, man nėra prasmės atsakinėti nenuoširdžiai. Aš čia atėjau visai ne tam, kad kam nors patikčiau. Aš čia atėjau, kad atsakyčiau į jus dominančius klausimus tiesą. Nematau prasmės nei meluoti, nei pataikauti, nei apsimetinėti. Norite – tikėkite, norite – ne. Aš visuose savo pasirodymuose, visuose pokalbiuose, netgi namuose stengiuosi kalbėti nuoširdžiai.
Kartą esate sakęs: „Aš skiriuosi nuo kitų poetų…” Aš jus irgi laikau pranašesniu, o jūs kuo save laikote?
Žinote, sunku atsakyti į šį klausimą. Aš save laikau tuo, kuo esu. Manau, kad tų žanrų ir meno elementų, kuriuos aš bandau sintezuoti, derinimas, – galbūt tai net kokia nors nauja meno rūšis. Jūs klausiate, kuo aš save laikau – poetu, kompozitoriumi ar aktoriumi? Na, negaliu vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą. Galbūt visa tai ateityje vadinsis kokiu nors vienu žodžiu, ir tada aš jums pasakysiu. Jeigu supaprastintume klausimą, tai aš daugiausiai dirbu su eilėmis, žinoma. Dažniau jaučiu tą dalyką, kuris vadinasi įkvėpimu, kuris atsitupia tau ant peties, sušnabžda naktį, kokią šeštą ryto, nors jau buvai nusigraužęs nagus ir manei, jog nieko neišeis, ir štai jis ateina…
Kada jūsų rankose atsirado gitara?
Visiškai atsitiktinai ir keistai… Aš nuo seno, kaip visi jaunuoliai, rašiau eilėraščius. Nuo vaikystės. Staiga vieną kartą išgirdau magnetofoną, tada jie visai blogi buvo, tiki dabar atsirado geros kokybės aparatūros – ir mūsų, ir iš ten, – o tada aš staiga išgirdau malonų balsą, nuostabias melodijas ir eiles, kurias aš jau žinojau, – tai buvo Bulatas. Ir staiga aš supratau, kad eilių įspūdį galima sustiprinti muzikos instrumentu ir melodija. Aš pabandžiau tai, ir supratau kad taip dirbti netgi lengviau. Daugelis žmonių vadina tai dainomis. Aš nevadinu. Manau, kad tai eilės, skaitomos pritariant gitarai, fortepionui, kokiam nors ritminiam pagrindui.
Iš pradžių aš pabandžiau dainuoti pagal fortepioną ir akordeoną, nes kai buvau mažas vaikigalis, mane tėvai su pagaliu vertė – ačiū jiems! – mokytis muzikos. Esu šiek tiek pramokęs muzikos rašto, nors, aišku, viską pamiršau, bet tai man suteikė galimybę bent kiek įvaldyti gitarą. Aš groju labai primityviai, ir kartais, netgi ne kartais, o dažnai, girdžiu dėl to priekaištus. Bet aš tai darau tyčia – tą paprastą ritmą ir melodiją, kad mano žiūrovams eitų ne tik tiesiai į ausis, bet ir tiesiai į širdis, kad melodija nekliudytų suprasti tekstą, tai, ką aš norėjau pasakyti. Štai dėl ko atsirado gitara. Jau prieš kokius 14 metų. Po studijų.
Jūs labai vertinate tiesioginį kontaktą su žiūrovais?
Be abejo, užvis labiausiai.
Ir visai neseniai, po to, kai Tagankos teatras su tokia sėkme pasirodė Paryžiuje…
Iš kur jūs žinote, su kokia sėkme jis pasirodė?
Laikraščiuose buvo.
Man atrodo, kaipsyk nelabai buvo nušviesta laikraščiuose. Sėkmė išties buvo didžiulė: pastaruoju metu nė vienas dramos teatras, ne tik mūsų, bet ir pasaulio, negali pasidžiaugti tokia sėkme. Gal tik Piteris Brukas su savo spektakliu, kur vaidino su trapecijomis, regis, – „Vasaros nakties sapnas”…
Kalbama, kad Paryžiuje surengėte tris koncertus.
Buvo trys koncertai, taip. Aš seniai turėjau kvietimą surengti keletą koncertų Paryžiuje. Apskritai šios kelionės istorija keista. Iš pradžių buvo tarybinės poezijos vakaras -didžiulėje septynių tūkstančių žmonių salėje, paskui atvyko teatras, kuriame aš pasirodžiau kaip aktorius. O dar vėliau, kai teatras išvažiavo, aš koncertavau kaip savo dainų autorius ir atlikėjas. Visos trys salės buvo skirtingos. Paskutinė – labai juokinga. Jie man davė salę, kurioje dirba pradedantieji dainininkai. Ji labai gudriai padaryta: sceną atstoja toks iškišulys. Jeigu žmonių mažai, tai į tą segmentą, kuris susidaro priešais sceną, sodina visus žiūrovus. Jeigu žmonių daugiau, jie gali šiek tiek atitraukti sceną – tuomet irgi regisi pilna salė. O jeigu iš tikro salė pilna, jie visai sceną atitraukia.
Taip gudriai padaryta, kad nebūtų traumuotas pradedantysis dainininkas, kurio paklausyti kartais ateina du žmonės, paties jo ir pasikviesti. Man galėjo nutikti tokia pat istorija, nes afišas išklijavo išvakarėse tik tame rajone. Ir pirmą dieną staiga pas mane ateina 350 žmonių, to niekas nesitikėjo. Nebuvo jokios reklamos… Antrą dieną atėjo 500, o trečią!.. Trumpai tariant, neįleidome tiek pat žmonių, kiek buvo salėje. Tokie buvo koncertai.
Prancūzai suprato jūsų dainas?
Iš pradžių maniau, kad salėje daugiau rusų kalbos mėgėjų. Gal taip ir buvo. Bet paskutiniame koncerte, pagal apklausą (tai labai paprastai daroma, ten keletas studentų sociologų ėmė ir apklausė), pasirodė, kad iš 960 žmonių, kurie buvo salėje, 600 išvis nesupranta rusiškai. Buvo trumpas vertimas, apie 20 sekundžių trukmės. Aš dainavau padedamas savo gitaristo, su kuriuo jau įrašiau keletą diskų, ir iš simfoninio orkestro – prancūzų, nacionalinio, – turėjau bosistą. Ir aš su gitara. Dirbau be pertraukos gal valandą ir dvidešimt, nes nepakenčiu daryti pertraukų. Manau, kad autorinėms dainoms pertraukos nereikalingos, nes tik užmezgi kontaktą su žmonėmis, tą patį, kur nepagausi nei nosimi, nei akimis, o tik pasąmone, šeštuoju jausmu, – štai šis kontaktas yra, – ir reikia daryti pertrauką, visi eis į bufetą. .. Aš to labai nemėgstu. Todėl tokį presingą padariau, per valandą ir dvidešimt minučių suspėjau padainuoti apie 30 dalykų. Ir turiu pasakyti, kad priėme ne kitaip, nei kad būna čia, o į kai kuriuos dalykus reakcija buvo net stipresnė nei čia, Maskvoje. Žinote, savo šalyje pranašu nebūsi. Maskviečiai žino, kad aš visada po ranka, juo labiau kad dabar turime naują spektaklį, kuriame aš dainuoju, „Ieškant savęs”, o ten jie žinojo – galbūt daugiau neišgirs, ir iš dėkingumo tikrą demonstraciją man surengė…
Kokias dainas prancūzai suprato geriausiai?
Tas, po kurių reikia šluostytis prakaitą. Ir, keista, kai kuriuos kupletus, pavyzdžiui, „Oi, Vania, žiūrėk, kokie klounai…”, kuriose yra charakteriai, kuriose aš kaip aktorius šiek tiek pavaidinau. Trumpai tariant, negalėčiau ko nors išskirti. Žinote, nuo žiūrovų irgi daug priklauso. Ko žmogus atėjo? Jeigu tik tam, kad paskui pažįstamiems galėtų pasakyti: „Žinai, tokį niekalą žiūrėjau” – tai jis taip ir žiūrės. Jeigu jis atėjo visiškai be nuostatos, tai jau priklausys nuo to, kas vyks scenoje. O yra dar ir atvirkščias efektas – nuostabus! Kai žmogus ateina tam, kad jam patiktų. Ir tau lieka padaryti dar va kiek tam, kad tai įvyktų.
Papasakokite apie spektaklį „Ieškant savęs”.
Labai keistas spektaklis. Manau, mes sugalvojome naują teatrinio veiksmo formą. Mums pasidarė apmaudu, kad viskas, ką mes sukuriame filmams, kitiems teatrams ar spektakliams, paskui nueinantiems nuo scenos, – viskas pradingsta. Išeina, kad mūsų darbas – į šiukšlių dėžę. Ir mes nutarėme iš tų dalykų, kurie dings amžiams ir kurie tarsi pririšti prie konkretaus filmo, spektaklio ar televizijos laidos, sukurti spektaklį. Arba koncertą, nežinau, kaip norite, taip vadinkite. Dabar Maskvoje, manau, tai pats populiariausias reginys. Į jį taip patį sunku patekti kaip ir į „Meistrą ir Margaritą”, į kurį ateina labai daug žmonių, o po pirmojo akto 50 žmonių išeina, nes nė velnio nesuprato, o atėjo todėl, kad gavo bilietus. Daugiausiai tai prekybos darbuotojai.
Kartą atėjau pas vieną prekybos darbuotoją, taip droviai jam sakau: „Norite poros bilietų į premjerą? Tiesiog kaip padėkos už tai, kad jūs man greitai padėsite išspręsti stalo klausimą – šiandien aš laukiu svečių.” Jis man į tai tokiu nuobodžiu veidu ištraukė va tokią krūvą leidimų – į Kino namus, Literatų namus, į visų filmų peržiūras, į Taganką – kur tik nori… Ir aš supratau, kad neturiu jam ko pasiūlyti. Ir išėjau. Kodėl aš tai papasakojau? Nes tas spekatklis toks populiarus, kad manau, netgi tiems prekybos darbuotojams dabar sunku į jį patekti.
Ko norėtumėte paklausti pats savęs?
Aš pasakysiu jums… Galbūt suklysiu… Kiek man dar liko kūrybos metų, mėnesių, savaičių, dienų ir valandų? Štai ko norėčiau savęs paklausti. Tiksliau – žinoti atsakymą.
(V. Vysockis mirė 1980 m., būdamas 42-ejų. Nors oficialiai apie jo mirtį pranešta nebuvo (tuo metu vyko olimpiada), savo bardą laidojo visa Maskva. Virš teatro kasos langelio kabėjo raštelis „Mirė aktorius V. Vysockis.” Tačiau nė vienas žmogus bilieto negrąžino.)