Praeities bumerangas iš pakaunės miškų

Buvusio saugumo darbuotojo žūties aplinkybes tiriantys parlamentarai išgirdo liudijimų, kad Juras Abromavičius siekė tęsti savanorių maištą

Buvusio savanorio, o vėliau saugumo darbuotojo Juro Abromavičiaus žūties aplinkybes tirianti laikinoji Seimo komisija išgirsta vis daugiau liudijimų, keliančių abejonių dėl velionio nepriekaištingo autoriteto. Dabartinis Lietuvos kariuomenės Lauko pajėgų vadas, tuometinis Abromavičiaus tiesioginis viršininkas Arvydas Pocius sakė, kad savanorį iš tarnybos pašalino už tai, jog jis neva toliau kiršino iš pakaunės miškų išviliotus maištininkus. „Miškinių” vadeiva tituluotas Jonas Maksvytis iki šiol stebisi Abromavičiaus pakantumu sukilusiems vyrams.

Jis taip pat abejoja vėliau saugume įsidarbinusio buvusio bendražygio atliktų savarankiškų tyrimų pagrįstumu. Jo nuomone, Abromavičiaus gyvenimo liniją nutraukė kiti Valstybės saugumo departamentui (VSD) nepalankūs tyrimai. O generolas Pocius atkreipia dėmesį, kad daug įtarimų kėlė Abromavičiaus verslas.

Viršijo įgaliojimus

Pocius tikino komisiją, kad pakaunės įvykiai buvo nenaudingi Lietuvai, juos stengtasi suvaldyti. Tačiau tuo metu, kai SKAT vadovybė ir politikai ieškojo kompromisų, Kauno rinktinės štabo vadovas Abromavičius laikėsi priešingos pozicijos.

Vėliau komisijai liudijęs Maksvytis patvirtino, kad Abromavičius apgynė jį nuo policijos persekiojimo, padėjo sprukti į miškus, tiekė degalų, maisto. „Ginklų turėjome daugiau, nei reikėjo”, – sakė Maksvytis.

Buvęs savanoris stebėjosi tokia netikėtai gera maištininkų atžvilgiu viršininko valia: „Pagal pareigas Abromavičius turėjo būti piktesnis. Jam derėjo mus kuo greičiau iškrapštyti iš tų miškų.”

Pocius liudijo, kad Abromavičius netgi mėgino pakelti jau numalšinto maišto dvasią ir už tai neteko savanorio munduro.

„Abromavičius buvo nušalintas dėl to, kad viršijo įgaliojimus, bandė

sukelti paniką ir kvietė vyrus sugrįžti atgal į mišką, – pasakojo Pocius apie Abromavičiaus susitikimą su kitais rinktinių vadais ir politikais Kauno štabe. – Nedaug trūko, kad dalis žmonių būtų paklausę ir išėję.”

Įtarimai dėl verslo

Maksvytis liudijo, kad Abromavičius turėjo įtakos savanoriams, sakė asmeniškai esąs jam dėkingas. Kauno štabe sėdėjęs savanoris kur kas labiau rūpinosi būsimomis derybomis nei miške buvę vyrai.

Todėl versija, kad savanoriai po kelerių metų norėjo atkeršyti buvusiam saugumo darbuotojui, kad buvo bandoma užgniaužti jo savarankiškai atliekamus tyrimus, pakaunės įvykių herojui atrodo nelogiški. „Ką jis galėjo naujo ištirti? Juk pats ten dalyvavo, viską žinojo. Ataskaitą, kurią parašė krašto apsaugos ministrui, visi esame matę – nieko ten tokio nėra”, – stebėjosi Maksvytis. Jis abejoja, ar verta tikėti savanorių maišto ir Bražuolės sprogdinimo sąsajų savarankišku tyrimu.

Maksvytis įsitikinęs, kad reikėtų pasidomėti kitais Abromavičiaus tyrimais. „Dirbdamas Saugumo departamente jis ėmė skųstis, kad jo nekviesdavo į operacijas, kad reikėdavo „imti” kontrabandininkus. Jis norėjo ištirti tą dalyką, – sakė liudytojas. – Jis galėjo pakenkti departamentui.”

Jo manymu, nenuostabu, kad buvęs karininkas ieškojo kontaktų su Krašto apsaugos ministerijos kontržvalgybininkais ir netrukus žuvo.

Generolas Pocius priminė kitą viešai aptarinėtyą versiją. Buvo kalbų, kad Abromavičius, dirbdamas departamente, neva įkliuvo dėl įtartino asmeninio verslo, kai gabeno degalus į Padniestrę, atsiskyrusią nuo Moldovos. „Tokie žygiai buvo sunkiai suvokiami. Reikėjo turėti ypač didelę globą, mecenatą ar palaiminimą. Jis dėl apsaugos samdė ir buvusius savanorius”, – sakė Pocius.

Už uždarų durų

Komisijos klausiamas, ką mano apie Vytauto Landsbergio versiją, kad už daugelio įvykių juntamas Rusijos specialiųjų tarnybų užnugaris, kariškis puse lūpų patvirtino, kad Nepriklausomybės pradžioje, ypač 1993-aisiais, kai buvo išvedami paskutiniai rusų kariuomenės likučiai, tokia nuojauta jį nuolat lydėjo.

„Rusijos specialiosios tarnybos turėjo savo agentūrinį tinklą, buvo įvairiausių provokacijų”, – sakė Pocius.

Klausiamas, kokie asmenys iš lietuvių gretų galėjo tarnauti Rusijai, generolas sutiko atsakyti tik uždarame posėdyje.

Už užtrenktų durų liko ir žuvusio saugumiečio našlės Jūratės Abromavičienės žodžiai. Moteris sutiko liudyti tik be žiniasklaidos dėmesio.