Japonija žinoma kaip tobuliausių technologijų, didžiausio pragyvenimo lygio ir aukščiausių kainų šalis. Ji garsi ne tik firmų ir jų gaminių pavadinimais: „Toyota”, „Toshiba”, „Honda”, „Mazda”, „Fuji”, bet ir kaip savita, per daugybę metų išsaugotos kultūros šalis.
Japoniją sudaro keturios didelės salos – Hokaidas, Honsiu, Šikoku ir Kiusiu – ir apie 4000 mažų salelių. Labai kalnuota šalis turi ir ugnikalnių, iš kurių žymiausias ir gražiausias – Fudzijama. Japonijos sostinė – Tokijas. Tokijas yra ketvirtas tarp didžiausių pasaulio miestų.
Didžiausią įspūdį lietuviams, nuvažiavusiems į Japoniją, palieka ideali švara. Netgi metro, kur, atrodo, neįmanoma pasiekti tobulos švaros, visur tvarkinga. Kyla azartas netgi surasti nors dulkelę. Japonų požiūris į tvarką kitoks. (Valo ir valo visi ten viską.) Jų namuose, į kuriuos sunku patekti paprastam turistui, nėra pedantiškos tvarkos. Gyvena panašiai, kaip ir mes.
Japonai – darboholikai. Jiems visiems svarbiausia darbas. Šeima svarbu, bet darbas užima didžiąją dalį gyvenimo. Senojoje tradicinėje šeimoje moters vieta yra menkesnė nei vyro, jos net valgo atskirai. Kai moterys paruošia valgį, vyrai sėdasi prie vieno stalo, moterys – prie kito. Tradicinė japoniška šeima: moteris neša maišą, o vyras eina šalia rankas į kišenes susikišęs. Japonijos moterys viską tempia, o vyrai eina sau.
Jaunesnėse šeimose senųjų japonų tradicijų laikomasi mažiau. Didelę įtaką daro Vakarai, labiausiai veržiasi amerikietiška kultūra.
Japonams patinka užsienietės, nes atrodo įdomios, kitokios, nors to krašto moterys turistams parodo didesnį dėmesį. Tačiau santuoka su kitataučiu nepropaguojama. Dar visai neseniai japonai taip vertindavo tautiškumą, kad jeigu koks tautietis išvažiuoja į užsienį, pagyvena porą metų ir sugrįžta, jis nebelaikomas tikru japonu. Šeimoje tėvai savo vaikams iki trejų metų leidžia daryti viską, ką nori, vėliau pradeda auklėti.
Lietuvių verslininkams yra sunku užmegzti santykius su japonais. Jie ilgai bendrauja, kol nusprendžia, kad galima pasitikėti. Tik po dvejų trejų metų bendravimo japonai pasirašo sutartį. Svarbu žinoti jų etiketo taisykles: kaip sveikintis, dėkoti. Pavyzdžiui, jei japonas davė savo vizitinę kortelę, neužtenka pasakyti ačiū ir įsikišti į kišenę. Japonui toks elgesys pasirodytų labai nemandagus. Kortelę reikia paimti būtinai abiem rankomis, perskaityti, pasižiūrėti, ar viską supranti, pasitikslinti vardą ir pavardę – parodyti, kad domiesi. Tik tada, kai apsiklausinėję pasikeičiate vizitinėmis kortelėmis, galima padėkoti. Panašių mandagumo taisyklių yra labai daug – tai ištisas mokslas. Kiekviename žingsnyje tyko tradicijos. Lietuvių kalba yra išleista nemažai knygų apie japonų kultūrą, todėl patartina jas paskaityti, ypač verslo partneriams. Turistui atleidžiama daug, nes jis gali nežinoti. Bet jei atvažiuoji gyventi, nuolaidų nėra – turi elgtis pagal japonų tradicijas.
Gali pasirodyti, kad japonai griežti, šalti, suvaržyti taisyklių, tačiau iš prigimties jie yra labai jautrūs žmonės. Japonai visą laiką šypsosi, sveikinasi, lankstosi, yra labai sąžiningi. Jei norite nueiti į kavinę, o turite didesnių krepšių, galite ramiai palikti nors ir ant suolelio prie gatvės. Netgi vakare jie liks savo vietoje. Kavinėse japonai moka maloniai aptarnauti, neįkyriai pasiūlyti.
Nors Japonija yra kitam pasaulio gale, tačiau žmonių problemos išlieka tos pačios, kaip ir pas mus: narkotikai, psichologinės bėdos. Jie domisi kitų šalių problemomis, bet ir patys jų neišvengia.
Lietuviui, nuvažiavusiam į Japoniją, sunkiausia yra susikalbėti, nes ten kalbama tik japoniškai. Kavinėse, parduotuvėse labai nedaug mokančių angliškai. Pasak vieno japono anglų kalbos mokytojo, gimusio Japonijoje, bet augusio Anglijoje, japonams yra labai sunku išmokti anglų kalbą. Rašo jie be klaidų, puikiai moka gramatiką, bet sakinio pasakyti normaliai negali.
Svarbu Japoniją aplankyti, kad susipažintum su visai kitokia kultūra. Jie pasauliui padovanojo gausybę meno šakų. Plačiai žinomi origami (popieriaus lankstiniai) Europoje laikomi daugiau vaikų užsiėmimu. Bonsai, nykštukinių medelių auginimas. Europoje jis paplito neseniai. Kitos meno šakos daugiausiai siejasi su budizmo bei shintō tradicijomis. Jos sutinkamos arbatos gėrimo ceremonijos čia-no-ju (cha-no yu) metu.
Visas japonų menas yra paprastas, ir labai sudėtingas. Patys japonai sako, kad jie gali suprasti vakariečius, tačiau vakariečiai jų suprasti tikrai negali. Jie didžiuojasi savita kultūra bei religija. Senojoje Japonijos sostinėje Naroje yra pati didžiausia pasaulyje medinė šventykla, kurią lanko daugybė turistų.
Turistai Japoniją apibūdina kaip pasaką: švaru, visi šypsosi. Apie blogus dalykus beveik nekalba – jų nėra. Nebent pabuvus ilgiau atsibostų jų gerumas, lankstymasis… Ten nuvykus reikia viską, kas įmanoma, pamatyti, paragauti, aplankyti, nes viskas yra kitaip. Daugeliui, ko gero, teko girdėti apie arbatos gėrimo ceremoniją. Japonijoje rengiami specialūs kelių dienų kursai, kaip vesti šią ceremoniją. Ir juos lankiusieji, ir jų vedėjai į tai žiūri labai skeptiškai: neįmanoma per kelias dienas išmokti to, ko mokomasi kelerius ar net keliasdešimt metų. Arbatos gėrimo ceremonijos rengiamos dažniausiai tam tikra proga. Svečiai per japonišką sodą (sodai – irgi savita Japonijos kultūros dalis) ateina į specialų namelį arbatos gėrimo ceremonijai. Kambaryje, kuriame nėra ryškios ir aiškios šviesos (kad netrukdytų susikaupti ceremonijos metu), stovi ikebana. Nors Vakaruose ir puokštė, ir gėlių aranžavimo menas vadinami vienodai – ikebana, patys japonai turi skirtingus žodžius: puokštė vadinama ikebana, o menas – kado. Tas pats pasakytina ir apie arbatos gėrimą: arbatos gėrimo ceremonija japoniškai vadinama čia-noju, o ceremonijų rengimo menas – sado. Pasigrožėję ikebana, priderinta prie metų laiko, ir perskaitę eilėraštį, kabantį ant sienos, svečiai privalo visa tai įvertinti ir tik tuomet susėda ant žemės. Pagal tradiciją japonai ir miega, ir sėdi ant žemės. Ir ikebana, ir eilėraštis primena tuos pačius Heian laikus, kai po meilės nakties meilužiai vienas kitam siųsdavo eilėraštį su augalo šakele.
Dijana Bendoraitytė